monologas

vieną dieną aš sugrįšiu,
kaip kad grįžta
pamėlęs lietus
į išdžiūvusias
miegančias pievas,
ir jas švelniai,
ilgai glamonėja viltim
ir skausmu.

Aš sugrįšiu
vienodas ir šaltas,
iki prakeiksmo
tikras ir lygus,
tartum vakaras
vėju išartas,
tartum aukai
pašventintas vynas.

Aš sugrįšiu meluotas
ir kartas,
trečias brolis
ir melo sūnus,
kaip kad stulpas
ar šulinio svertas
ilgas liūdnas
ir baisiai tylus.

Aš prisėsiu
prie tavo blakstienų,
prie nubalinto
kiauro vitražo
ir sulošiu su
vakaro sielom
UŽ LIKIMĄ -
mirt ar gyventi...