D-d-d-d-d-dvikova

- Nešdinkitės šalin! – suriko senutė. – Teisingai, tai vištos, bet jos skirtos mano svečiams! O dabar šalin nenaudėliai!
Ir mes pasitraukėm.
Suprantu, kad skamba juokingai, ir, jeigu papasakočiau Nilui, jis mane tikriausiai išvadintu idiotu, bet senutė atrodė labai galinga, stovėdama štai šitaip, su dideliu dengtu krepšiu, pilnu negyvų vištų, nusukiotais sprandais. Vienos vištos galva kyšojo iš po apkloto išsukta tokiu nenatūraliu kampu, kad mane apėmė gailestis, bejėgiškas pyktis ir baimė.
- Ei! – riktelėjo senutė.
Semas nenustygo vietoje. Turėjau įsikabinti į jo Eagles‘ų striukės skverną, kad sulaikyčiau.
- Tai tu, sene! – plūdosi jis, ir su kiekvienu žodžiu iš burnos lėkė po šliauką seilių.
Kažkada man tai atrodė patrauklu, savotiškas drąsos ir nutrūktgalviškumo požymis.
- Tu sene!
Eilinė seilių partija ištryško iš Semo burnos, dailiai įrėmintos keliadienės barzdelės. Kiek laiko praėjo nuo to vakaro, kai mudu išėjome iš Žebenkšties baro? Seilių siūlas popiečio saulėje nusidriekė nuo Semo lūpų per visą mėlyną dangaus skliautą. Man ėmė svaigti galva, galbūt dėl to buvo kaltas alinantis karštis, galbūt tos kvailos vištos spinduliavo į mane mirtimi. Panašiai kaip radiacija – niekur nepabėgsi.
Norėjau pasakyti Semui, kad atsikabintų nuo tos senės, norėjau pasakyti, kad liautųsi aušinęs burną ir leistų man pagalvoti. Bet Semas išsilaisvino ir metėsi prie nelaimingos senos moters, su dideliu negyvų vištų pilnu krepšiu, teikiančiu jai kažkokį antgamtinį spindesį.
Mėgindamas ištrūkti Semas tikriausiai mane pastūmė, nes akimirka ir jau gulėjau paslikas ant žemės, vėpūtiniams taikiai ridinėjantis aplink. Man atrodo, ten augo begalės varpučių –  mažų ir šlykščių. Jie maskatavo man prieš akis, blaškydami dėmesį, bet nė kiek neužstodami balto saulės disko. Kažkurį laiką gulėjau ir galvojau, kad jei Dievas yra, tai kam jo reikia. Prisiminiau savo rankas, kojas – tarsi pirmą kartą gyvenime jausčiau jas iš tikrųjų. Nevikriai išsižiojau ir iškišau laukan liežuvį – ištinusį ir tingų troškulio nukamuotą mėsgalį.
O paskui pasigirdo klyksmas – isteriškas, veriantis, stingdantis kraują gyslose. Tobulas garsas. Pamėginau pašokti ant kojų, tačiau jos manęs visiškai neklausė. Rodos, galėjau girdėti, kaip kraujas srūva mano gyslomis, ir tas jausmas privertė mane stipriai užsimerkti ir iki kraujo prikąsti liežuvį, kad nepradėčiau kriokti trūkčiojančiu, pasigailėjimo maldaujančiu balsu. Pagaliau, kai šleikštulys apmalšo, pamažu atsistojau – kojos vos laikė – ir apsidairiau aplink.
Pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo krepšys su negyvomis vištomis – jis gulėjo netoliese. Ne nusviestas kovos įkarštyje, o tvarkingai padėtas, todėl man akimirką pasidingojo, ar tik čia ne kokia sumauta iškyla. Paskui pakėliau akis, apžlibusias nuo saulės ir nuo sulėtėjusio man smegeninės darbo. Ten, už kelių dešimčių žingsnių nuo manęs tupėjo senutė, palinkusi prie Semo.
Tai šūdas, pamaniau. Tas karštakošis tikriausiai gavo infarktą. Ne paslaptis, kad Semas užsiiminėjo daugybę “pavojingų sporto šakų”, kaip tai vadindavo Nilas. Keistuolis, pradėjęs nuo valiumo, jis jau senokai sėdėjo ant adatos.
- Atsiprašau, - vapėjau krypuodamas artyn. – Tai nelaimė… leiskite man.
Mąsčiau, kaip galėčiau jam padėti. Pirmoji pagalba, pirmoji pagalba… - žodžiai be tikslo sukosi galvoje.
Netikėtai staigiu judesiu – nelyginant plėšrus paukštis – senutė kilstelėjo galvą ir iššiepė didelę, kur kas didesnę, nei iš pažiūros galėtum jai priskirti, burną, pilną mažų smailių dantukų. Pusę jos veido užėmė burna, kita pusė buvo aptekusi Semo krauju. Kažkur giliai sulindusios į odos raukšles karts nuo karto žybteldavo juodos akių sagutės. Aš pavojingai susvyravau. Burna visiškai išdžiūvo, akis prisikaupė ašarų. Viskas įvyko taip staiga, kad nespėjau nė susigaudyti.
- Atsiprašau, - cyptelėjau daugiau iš netikėtumo, nei baimės.
Senutė sekė mane savo paukštiškomis akimis, aš spėriai, apimtas siaubo ir nepaaiškinamo susižavėjimo, traukiausi atbulas, tačiau atsukti jai nugaros nedrįsau, nors tuomet būčiau judėjęs nepalyginamai greičiau. Velniui juk nugaros neatsuki.
Kai senė nusprendė, jog nutolau pakankamai toli, ji vikriai įsikabino į Semą visais mažučiais savo dantukais ir keturpėsčia nusivilko jį tolyn. Nors Semas svėrė kelis kartus daugiau už ją pačią, senajai moteriai neatrodė per sunkus grobis. Pastebėjau, kad Semas nebeavėjo batų. Desperatiškai apsidairiau jų ieškodamas, tačiau aplinkui kiek akys užmatė tęsėsi varpučiais užžėlusi dykvietė. Vėjas nešiojo dulkes, o oras toks sausas – rodos, tuoj ims ir suskeldės, visai kaip mano delnų oda.

Po keleto valandų aš išėjau į greitkelį ir kažkur prie ženklo SVEIKI ATVYKĘ Į NEVADĄ, mane paėmė neįtikėtinai šnekus sunkvežimio vairuotojas iš Soltleiksičio, vardu Džefas. Man rodos, jo dantys buvo dirbtiniai. Visą kelią stebėjau neužsičiaupiančią burną ir laukiau, kol protezas išskris kartu su seilių šliauku ir įstrigs priekiniame stikle.