Hamburgerių pardavėjai

Autobusų stotis,
pasimetę balandžiai
ir skubantys žmonės.

Beveik kas rytą
čia atvažiuoju ir
negaliu praeiti
pro vienišą kioską,
į kurį pažiūrėjus,
nežinau: ar verkti
ar juoktis.

Stoju į eilę, kad
nusipirkčiau popierinį
puodelį kapučino už
litą dvidešimt.

Vitrinoj matau keistai spalvotus
hamburgerių paveikslėlius
kaip iš vaikystės multifilmų.

Gerai, kad pardavėja šypsosi,
kai pasakau jai labas rytas,
nors nežinau jos vardo ir
galim paplepėti apie šį bei tą.

Kaip norėtusi pasakyti jai tiesą,
kad suprastų čia ir dabar.
Jei būtų proga tikrai
pakviesčiau į šokius - deja.

Nelinkėsiu jai laimės,
nes pats jos nelaukiu -
jau geriau teaplanko ji ją
jos nelinkint.

Palinkėsiu jai meilės,
kuri tikiu, kad vis dėlto yra,
nors mes jos tikrai nepažįstam
ir retai mus aplanko
gal tik rudenį
vieną akimirką –
praeinančią pro šalį.