Ak, tie suknisti sentimentai...

Tai buvo nuostabus metas, kai medžiai šerkšnu aptrauktomis lūpomis bučiavo praeivių akis ir šaltukas spengė ausyse.

Rytais, panirusi į dar neišmiegotas mintis ir vilnonį šaliką, slinkdavau į darbą. Ausyse kasryt sukosi mp3, ir, tirtėdama iš nuovargio, laukdavau 55 autobuso.

Tu kvietei mane kavos, bet nenuėjau. Tada mylėjau Juozą.
Taip, tą vaikį, kuris dirbo „Čili picoj“ ir su manim niekur neidavo. Nes dirbo. Dirbo per daug.

Tada vakarais klausydavau sentimentalių Rafaelio įrašų ir svajodavau apie jį - juodaplaukį prancūzą, kilusį iš vietnamo.
Rašydavau jam meilės laiškus ir vis laukdavau, kada Juozas baigs darbą.

Bet Juozas vakarais negrįždavo. Mes gyvenom atskirai. Mylėjom vienas kitą tik sms žinutėmis.

O tu mane kviesdavai kavos.

Laikas sruveno iš lėto. Juozas tapo tuo, dėl kurio galėjau atiduot gyvenimą. Tik jis to nenorėjo. Jis dirbo toj sumautoj picerijoj ir svajojo studijuot architektūrą.

Aš rašydavau eilėraščius. Jam buvo nusispjaut.
Apsimetė, kad ir jis mane myli, bet tai buvo tik vaikiškos sapalionės.

Žiema pasibaigė.
Ir jis mane paliko.

Tu manęs nebekvietei. Kavą išgėrei su kita.

Juozas įstojo į architektūrą, pasikeitė telefono numerį ir jo niekad daugiau nesutikau.

O prancūzas... prancūzas mylėjo ir tebemyli šviesiaplaukę, tokią pat kaip aš.

Todėl išvažiavau į Angliją.
Pamiršt tave. Pamiršt Juozą.

Dabar skaitau neišsiųstus laiškus ir pro langą stebiu ant šaligatvio šnarančius rudeninius lapus.  Šalia - išgertos kavos puodelis ir du šimtus penkiasdešimt tris kalorijas turinčio šokoladuko popierėlis...

Norėčiau nuryt neišsakytą meilę...