Bulvių vagojimas

Toks didelis laukas, žali vasarojai
Jau varpom ūsotom švytuoja ir šnara
Ir bulvės jau žydi, gerai sukerojo
Ir pirmąją vagą be vargo išvarėm

Vedžioju aš arklį, o taip jau norėjos
Der knygos eilutę gražiausią praryti,
Bet tėvas pasakė iš lauko parėjęs
Važioujam, nekaršta, toks nuostabus rytas

Rasoti žiedynai vien bulvėmis kvepia
Ir braukias per blauzdą laiškai suvešėję,
Ir kojos lig kelių juodai išsitepę,
Lyg būčiau koks mėšlo ar žemės vežėjas.

Arklys prie ausies man snukiu vis linguoja
Ir pučia iš šnervių įkaitusį orą,
Švytuoja ir mirga pakalnėje gojai
Ir medžiai į lauko erves įsikorę

Prie ežgalio žirniai mažom plaštalėlėm
Sužydo ir degina rausvą švelnumą,
O tėvas vėl tempia plūgelį iškėlęs
Ir rūko tabokos sukartusį dūmą

Vagojimas driekės į dieną, į širdį,
Į mano išausto pasaulio drobulę
Man laikas atrodė kaip rąstas suskirdęs
Į vagą beprasmę šiandieną atgulęs

Tik tolimo laiko žiūroną pakėlęs
Išvydau tą puikų vasarvidžio rytą
Ir arklį, ir tėvo romantišką sielą
Po žydinčių bulvių vagas išdraikytą.