Aš karklo vytelė

Štai lankos, kaip menės, kaip pasakos geros
Čia žalias pasaulis kvapais išsidraikęs
Ir karvę pririšti žmogus atsivaręs
Užmiršta namus ir nestovintį laiką

Linkstu iki žemės, kai vėjai suūžia
Kai upė pakyla panirstu į srovę
Atrodo jau žūsiu per pusę nulūžus
Ar srovės sulamdys iš žemės išrovę

Bet kas su žeme susieina į glėbį
Tvirtybės įgauna ir klupdamas stovi
Nes šaknį įleidžia į molžemį riebų
Kur derliais ateina pasaulio gerovė

O medžiai storiausi braškėdami gulas
Jų stiebas nelinksta nuo liūčių ir vėjo,
Nutrūksta gyvybė kaip verpiamas siūlas
Ir aižos nuo žaibo liemuo sumedėjęs

Bet žmonės net mirtį pagarbinti linkę
Tik juokias iš svyrančio karklo prie upės
Ir drąsą kaip arklį į važį pakinkę
Nelinksta nuo vėjų garbėn įsisupę

Ir krenta kaip medžiai, ir skausmo neboja,
Jie gali kiekvieną į duobe nugriauti
Bet supas su vėju vytelė laiboji
Jos liūtys nei audros negali išrauti