esu visai arti

*    *    *


esu visai arti šalia savęs
betarpiškas per menkas per brangus iš niekur

į niekur meilė gilaus afekto būsenoj sukrešus dulkėmis
aorta beasmenė belytis pražilus nuogas skulptūrėlė
įsiviešpatavęs tyloje ledas gyviausias it ugnis it

paskutinis mirštančiojo žodis –
budėk išmintyje

esu savo mintis prasibrovus
pro kūną išsibarstęs šiurkščioj ašutinėj vienatvėj beformis
bematis tyla kurianti muziką vidujai tai gyvas tai kur link kitur

neįkvėptas neišmokęs prarasti savęs
slogiu kasdienybės veidu paknopstom tuščiomis rankomis
kapinių gerklės žiotyse pagavęs nutylėjimo atspalvį

pasileidėlė mano burna
neberanda ką teisti ir ko neapkęsti ir mirti visų apleistam
tikėjimo paviršiuj atsivėrus nuopolingai tirštėjančiai žaizdai

begalybės prasmę išgirdus panorėti patapti
suaugusiu neapgautam nuo dvasios iki apdaro apraiškai
laike erdvėje atliepiant išsiblaškiusiai kūdikio klausai

vaiko kurs tūno many mintinai

išmokusio suaugusių žvilgsnių pasaulį
maitink mane alkstantį intymiuoju atminties sopuliu
suvokiant nekaltojo kančią prie savęs prisirišus atleisk

vieniša mano reikmė
kai bažnyčių durys atsiveria

ir tikėjimo įskiepis lūpose užmezga maldą