Ar viskas jau?

Smėlio laikrodžiuos
dūksta smiltelės-
žaidžia gaudynių

eina lažybų
su begalybe,
kuri miega
po magnolijos žiedu
(jis vos laikos ir kvepia lietum)

gudrumu užburdavo fėjos-
lašėjo švelnūs balso
taktai
ausin-
tarsi miego piliulės
besibaigiant bemiegėm naktim..

Smėlio laikrodžiai
niekad nedulka-
moka kūliais vartytis
ir nekelia nerimo,
kad tuoj čirškės
rytas -

kad praris
kaip
gudri gėlė
budriaisiais savo čiuptuvais.

Sekmadienio kava,
dangaus lašelinės
kai skauda
nuo melancholijos širdį
ir niekas negirdi
kaip plaka
ji
vartant laikrodžius
smėlio-

laukimas/gyvenimas/baimė
ir nežinia
ar tikrai viskas,
kas buvo geriausia
jau tyliai praėjo?