Laiškai iš malūno

Sveikas gyvas, Teodorai!
Žinai, rašau Tau dabar, mielasis, iš kurorto. Tiek metų neatostogavau, tai šiemet nutariau mažumą pasilepinti. Darbo malūne vis tiek nėra, kai tokia vasara, tai ką ten beprimalsi.
Tai štai, nusprendžiau savaitėlę kitą pasilepinti.
Nors, žinia, koks ten pasilepinimas, kai pinigėlių neperdaugiausia. Mintu savo atsivežtu geru, o į kavines tik iš tolo pasižiūriu, kaip turtuoliai maitinasi. Daug visokių žmogelių suvažiavę pailsėti, nusiplūkia, turbūt, didelė galybė visų tautų atstovų, kad praeiti ir prasilenkti gatvėje tik skersas gali. Kitaip neišeina.
Tetulė Rozalinda tai nevažiavo su manimi, sakė padabos, gal kas susimanys kokią kruopą sumalti, tai vis grašį kitą pelnys.
Dabar jaučiuosi dėl to lyg ir nejaukiai, aš matai ilsiuosi, pramogauju, pinigą veltui leidžiu, o tetulė tai žiūri kaip į namus, o ne iš namų, kapeiką pelnyti.
Bet negalėjau ilgiau malūne likti. Taip meilės pasiilgau, jau taip ištroškau josios, kad net tiesiai eiti jau nebesugebėjau - vis į dešinę kojos susimesdavo. Na, dėl to, žinai, svorio, kur kabo...
Bet tai, kad žinai - antru savaity čia jau būnu, vis tosios savosios laukiu, tačiau  ar neatpažinu, ar dar nebuvo pasirodžiusi ta manoji.
Taip ir atostogos mano baigsis.
Tai tieku, pasiguosti norėjau. Tu jau tenuis laikykis stoiškai, kaip ir aš kad kadais tokis būnu.

Hektoras