kaminui negera, artėjant šildymo metui

kol namas vėsus,
bepigu galvot –
mintys prie sienelių neprikepa.

antai laibakakliai broliai
kaimynystėj
staiposi virš modernių čerpių –
liauni, su stogeliais, juoduma nespringsta.
sako, po jais spraga melsva liepsna,
apie malkas nėr girdėję, bėdžiai.

o man į mūrytą galvą
varnos pokštų įkrankia,
klevai skaitiniais aplipdo,
įgėręs su lietum pasirieju.

šelmeniui bąlant,
įjunksta pasakorius vėjas.
džiovinu jam skvernus –
mainais už istorijas,
pašnopuotas kolegų
virš duonkepių krosnių,
fabrikų, krematoriumų.

sunaudotus gyvenimus pūkščiu,
pleškintais lūkesčiais spjaudaus.
dirbu pavyzdingu tuneliu
dūšioms išlėkt.
nė viena nesiskundė:
vėžlio, žiurkėnų, žuvyčių
iš mergaitės kambario,
dieduko, kur pasikorė,
sienoms nustojus šnekėtis.

keistos žmogystos
šiandien tarškina sklendėm, kalba į mane,
linksi šeimininkams: trauka puiki.
klausiu, kiek dar trauksiu, bet negirdi.

gal ir gerai, kad kaminkrėtį
tik sapnuoju.
gėlai tramdyt tinkamiausi –
suodžių marškiniai.