keliaujantiems

Prieš tavo akis kyla smėlio audra –
    Sutik ją, kvėpuodamas šąlantį smėlį...
Nes už jo begalybės slypi naktis –
    Tamsus, paslaptingas keliautojų skliautas,
Keliai karavanų, nakties žiburiai,
    Audros svaiguly paslėpti, pasislėpę...
Vėjas atpučia pasakas tavo akių - 
    Jos mažytės keleivių pasaulio oazės...
Prieš tavo akis kyla smėlio audra –
  Sutik ją, kvėpuodamas pasakų naktį....



Kartais pabundi... O kambary vaikšto tavo šešėlis... Ir tempia paskui save laiką:  tavo žodžius, sekundę PRIEŠ ir PO,  niekada negirdėtą melodiją, žemės kvapą, vakarą, kai į žemę krito žvaigždės...  Tempia žodžius – kažkokio ilgo kelio pranašus: DABAR LAIKAS... IŠEITI... O tavo šešėlis niekaip negali palikti tavęs...


Nenusisuk, nes jei
          Išvysi priešą –  žūsi...
Nenusisuk, nes neišmokai
          Vertinti draugų...
Pakelk pavargusias akis –
          Niaukiasi dangus...
Ar nebijai? Ar nebijai
          Pražūti?
Tačiau kiekvienas kelias
          Turi savo pradžia,
Ir neskubėk surasti
          Pabaigos...
Neatsisuk – keliauk tolyn
          Ir drąsiai
Pakelk akis  - gal
          Pragiedrės dangus...
   




Kiekvienas kelias turi savo paslaptį –
      Kaip ir kiekvienas priešas turi savo garbę...
Išgerk akmens vandens ir
    paragauki vėjo duonos...
        Nuprauski dulkėm savo kojas...
              Verk ašarom kaip garbę savo laimėj....
                        Dalinki priešams savo džiaugsmą...
                        Ir žinok –
Kiekvienas kelias turi savo paslaptį –
      Tarytum nusidėjėlis jis laukia atlaidumo...
Tarytum tavo priešas jis netenka žado
        Kai tu nulenkęs galvą tyliai jam atleidi.
Pagirdyk jį, aprenk ir pamaitink...
        Nes tai tave pavers gyvenimo šventuoju...




Kai pjaunam žydinčią pievą – šienaujam naktį...
      Kai kiekvienas žiedas tampa kritusia žvaigžde
Mes jaučiamės galingi, nes guli mums po kojų
      Negimusios svajonės, viltys ir sapnai...
Ir žolės – mūsų žmogiškasis noras pažinimo, 
      Sudžiūsta saulėj, taip ir nepražydęs...
                              Liūtis.
                      Ir pievoj pūna šienas,
                          O  grioviuose
                          Vėl kalasi žolė...
        Ir pamažu visi keliai žaliai užžėlė.
              Linkiu netapti pievoje pjovėju...



Saulė leidžiasi...
Tu stovi – stovi tavo priešai.
Tu sėdi – tavo priešai sėda.
Kalbi, kovoji, ieškai –
Tuo seka tavo priešai.
Gimsti, po to ir miršti –
Kaip priešai miršta gimę.
O saulė teka...
Tu mąstai – ir mąsto tavo priešai.
Tu kenti – ir tavo priešai kenčia.
Bet paduoki ranką
Veidrodžiui gyvenimo –
Ir tavo priešai ranką tau paduos...



Aš kuriu mozaikas!
Iš tavęs:
Iš tavo sapnų, iš svajonių,
Iš juoko – jį spalvinu
Ašarom,
Iš tavo dienų, patirčių,
Suvokimo klajonių...
Iš ežero, pilno
Šėtoniškos baimės,
Iš melo, kuriuo tu
Paaštrinai dieną...
Iš vakaro ilgo,
Kai sekė tau pasaką... 
Kuriu aš mozaiką!
Aš – tavo gyvenimas...


Jei tu paklysi smėlio smilty – dykumoj,
Vandens laše – pasaulio vandenyne,
Grūde želmens – tarp žemės ir dangaus,
Aš tau linkiu vėl prisimint vaikystę...
Burtažodžius, kaip slibiną pašaukt,
Nuversti kalną, perplaukt jūrą gilią...
Aš tau linkiu atmerk akis ir laukt,
Kol  pasakos išaus tau kelio giją...
Jei tu paklysi dykumoj lašų,
Pasaulio kryžkelėj arba kalnyne,
Aš tau linkiu dar kartą prisiminti,
Kaip seka pasakas mažyliams...