Barbarai (juodraštis)

Kai pažįstami parodė nuodėgulius miško baldų, kurie puikavosi padaryti išmoningų miškininkų ir džiugino poilsiautojus, pasipiktinimą nustelbė siaubas. Ir ne bet koks, o sumišęs su nuostaba dėl klaikios nekultūros. Gaila, kad ji lydi labai jau dažną aplink mus gyvenantį jauną žmogų.

Tie nuodėguliai styrojo su kirviu pasidarbavus bukagalvio rankoms. Susirinko iškylaujantis jaunimas į mišką, kažką šventė, o gal kažką laistė kaip dabar įprasta, kai daugelis vaikšto apsikabinę alaus butelius… Ten, kur miškas, reikia ir laužo. Sausų šakų, matyt, neieškojo, nes daiktus sukapoti lengviau. Po ranka pasitaikė miško baldai, ant kurių sėdėdavo nuilsinę kojas žmones, ir suniokojo juos be jokio gailesčio. Be sąžinės graužimo susikūrė iš jų laužą. Ar tai buvo visus suartinęs laužas? O gal jis paskatino dar žiauresnius dalykus, nes sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo…

Žiauresni dalykai ir kyla iš tokių kasdienių istorijų, kurių ne viena slepiasi miške, lauke ar mieste: prie suniokotos susmulkintais stiklais autobusų stotelės, po kuria nuo lietaus tenka slėptis ir ją išdaužiusiajam, išspardytų ar sudegintų šiukšliadėžių, pakelėse pro mašinos langą ar paežerėje primėtytų šiukšlių. Kad taip susimąstytų tokie apie savo kultūrą. Kur tau! Jie – didvyriai prieš save su gausybe keiksmažodžių lūpose. Ir tai pirmas ir pats akivaizdžiausias bendrosios elgesio kultūros stokos požymis. Užtenka tik išgirsti seriją iš prasižiojusio kalbėti lūpų ir jau aišku, kokios tai kultūros žmogus…

Iš kur tie barbarai, dar kitaip ir vandalais vadinami, nejučia kyla klausimas. Iš šeimų, kuriose klesti, veši pyktis ir nesantaika? Iš mokyklos, kuri nemoko, nepuoselėja tos bendrosios būsimo suaugusiojo kultūros? Iš sovietmečio nudvasėjimo, dvasinių vertybių numenkinimo? Iš dabartinio pinigų, aukso veršio kulto, seksomanijos sureikšminimo? Iš televizijos laidų tuštumo? Iš žiniasklaidos nubulvarinto melo, paskalų ir šmeižto, purvo ir atviro instinktų skatinimo?

Girdėjau tokią etimologinę versiją, kad vandalai – iš vanduolių (venedų), kurie kažkada gyveno Žemaitijoje prie tokio pavadinimo upės ir kurie vykdavo į Romos imperiją jos siaubti ir griauti. Ir vanduoliai (venedai) net buvo sukūrę savo valstybę, vadintą Vandalūzija, kurią ispanai pervadino į Andalūziją (gotų gyventos vietos). Kiek tai tiesos? Nors, matyt, dėl nuolatinių vaidų su Romos imperatoriais, gotų karalius, kurie gyveno šalia romėnų, ir jų apsaugą būtų galima vadinti barbarais, nes romėnai vadino barbarais visus, kurie nebuvo romėnai. Dvi tokių „barbarų“, arba gotų, karalystės – Andalūzija (Ispanijoje) ir Akvitanija (Italijoje) – iš tikrųjų istoriškai gyvavo. Bet tai savotiška etimologija, geriausiu atveju – žodžių žaidimas.

Kas tai? Genai – netikęs paveldas iš protėvių viską daužyti, griauti? Jei pavadintume gotus protėviais, tai jie prisidėjo sugriaunant Romos imperiją, kaip blogį, nevaldomą žiaurumą ir parazitinį gyvenimo būdą nieko negaminti gyvenant iš aplinkinių genčių apiplėšinėjimo su šūkiu: skaldyk ir valdyk. Ši imperija pasinaudojo sugriautos Etrurijos auksu, žudė ir naikino keltų ir trakų gentis. Tik nesuprantu, kam griauti šiandien tai, kas sava, pačios visuomenės sukurta. Koks išskaičiavimas sulaužyti suolelį, kai ir pačiam ant jo reikia sėdėti? Kas tai: proto aptemimas, bukumas ar neturėjimas kur išsilieti?

Taip ir limpa mums, deja be išskirties visiems, barbarų arba žiauriųjų, nemandagiųjų vardas ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Rašomi išgalvoti dalykai apie lietuvius, klijuojamos etiketės dėl keleto nevykėlių. Liaudyje sakoma: prastas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Juolab toks, kuris tą daro negalvodamas, kad nevykėlio etiketė bus priklijuota ne tik jam vienam, o pritaikyta visiems: bendruomenei, tautai.

Kur tie kilnūs idealai, apie kuriuos savo subtilioje prozoje – poetiniuose vaizdeliuose –  XX a. pradžioje rašė žinomas dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „... žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi. O jei bus dar labai toli ir senatvė tave užklups, tai ten vėl bus suolelis, pasiuntiniams paskirtas, o ant jo jaunų žmonių niekada netrūks. “

Iš kur tokie jaunuoliai, daugelio mūsų atžalos, šiandien, pakėlę ranką prieš artimus žmones, mirtinai sumušę draugą, barbariškai sulaužę ar sudeginę tai, kas sukurta kitų rankomis? Ne visi… Kai kurie. Ar jie iš tikrųjų nemąstantys nepataisomi barbarai, kurių elgesys primena Antikos ar Viduramžių laikus? Eiti į žmones su kuoka rankoje ir viską naikinti, o ne kurti – nieko mūsų kūrybingoje tautoje negali būti prasčiau ir niekingiau…