Mes laukiam ateities,
o ji vis neskuba,
lyg įnoringa
restorano padavėja...
Prarasdamas galybę,
dūsta vėjas,
ir leidžiasi ant mūsų
negyvybės tvaikas -
reanimuoti sąžinę
nėra vilties...
Tačiau žaliuoja samanos
pro sniegą,
kai, grimzdami
į amžinąjį miegą,
mes laukiame mirties...
O ji - vis neskuba - - -