Vienas malonumas iš (praretėjusio) daugelio...

      Mėlyna...taip žydrai mėlyna buvo virš mano galvos...deganti saulė išdidžiai, kaip ir kiekvieną dieną, keliavo dangumi ir tik retas debesėlis išdrįsdavo pastoti jai kelią, o pastojęs pasirūpindavo kuo greičiau pasitraukti... Amžina romantika tame visas spalvas ir pustonius įgaunančiame danguje...romantika, kuri nežinai ar egzistuos tavo gyvenime ir ar ji išvis galima kur nors kitur nei dangus ir žalias laukas...
      Ir tą dieną, kaip ir kiekvieną, buvau pasiryžusi niurnėti...daugiau iš pareigos nei iš tikro neturėjimo ką veikti...tik šią mano misiją sužlugdė trumputis mobilaus skambtelėjimas. Nepatikliai jį pakėlusi ir tikėdamasi eilinės reklamos, gavau žymiai malonesnį pasiūlymą nei "kabinimą" telefonu...jūra...toje žinutėje jūra man siūlėsi pati ir aš, pasveikinusi tuos žmones, kurie išrado mobilųji ryšį, su šypsena tą pasiūlą priėmiau...
      Su savo bendražyge, pasiruošusia užkariauti kopas, saulę, žalias bangas, išsitiesiau ant smėlio ir, visą savo kuklumą slėpdama po keliais pagal išlinkimus sukirptais medžiagos gabalėliais, užsimerkiau, palikdama savo kūną dangaus globai...
      Pravėriau akis ir nesugebėjau įvardinti ką matau, nes nemačiau nieko, kam galėčiau rasti pavadinimą... Jūra? Saulė? Kopos?...Nebuvo nė garso...nei paukštelio, nei žmonių, nei ošimo, nei medžių siūravimo...viskas skendėjo mirties tyloje ir neturėjo jokio noro iš to tylos vandenyno kapstytis. Atsikeliau ant alkūnių ir įsmeigiau žvilgsni net neįsivaizduodama kur...galbūt ten, kur radau vienintelius du šviesos taškelius... Taškeliai plito, žiebės atskleisdami taip kruopščiai nuo visų žmonių slepiamą vaizdą...blėzna šviesa metėsi ant žemės grumsto, akmens plokštės, raidžiu ant jos...Prie kiekvieno akmens po pora taškelių...pora balksvų akių taškelių...atsimerkusių tam, kad savo menka šviesa pasveikintų mane atvykus į jų pasaulį... Pasaulį? Juodą, šlykstų, matomą vos poros metrų atstumu? Matomą?..
      "Durys, durys, durys"...jei tai tik sapnas, ir jei tas sapnas mano, o ne kieno nors kito, aš turiu rasti duris...visada jas rasdavau...arba sukurdavau... "durys, durys, durys"... Apsisukau...tvokstelėjo šviesa...už kelių lengvai peržengiamų žemės lopinelių buvo tas pasaulis, kuriame prieš sekundėlę buvau...apsidžiaugiau kaip vaikas ir puoliau šviesos link, nors taip visada troškau tamsos..."visi mes šviesos vaikai...", nors taip norime kitiems atrodyti tamsoje skendintys... Žingsnis, kitas...priešais gulėjo mano bendražygė, šypsojos laimingo vaiko šypsena, o už jos šypsenos slypėjo jos atgarsis...dar viena akmeninė plokštė...šalia aš...šalia mano akmuo... "DURYS!?"... O!.. Jų nebuvo ir neturėjo būti...ketvirtas išmatavimas?.. Tik visa ko nematymas ir matymas tuo pačiu metu ten, kur nėra pirmųjų trijų... Tik ta rėžianti akis šviesa...tokia miela, tokia sava...tokia...tik melaginga iliuzija... Visas gyvenimas miražas?.. Viena diena iš daugelio? Viena vasara iš daugelio? Vieni metai iš daugelio? Vienas gyvenimas iš daugelio?.. tik melas?.. Ne...ne melas...tik pažadas...tik mes nemėgstam pažadų...mes norim rezultatų... O dabar tas pažadas man buvo toks mielas, toks savas, toks geidžiamas...kur tos durys į tą iliuziją?... Balti taškeliai merkės, visi jie svajojo gauti pažadą...tam, kad vėliau galetų jį keikti...ir jie jį gaus, tam kad galėtų kentėti...bet niekas nenorėjo per greit to pažado suteikti...o jie nenorėjo matyti laimingųjų...jie merkės...
Užsimerkiau ir aš, paklusdama bendram procesui...nes nenorėjau ir vėl matyti vien tamsos, bet ir užsimerkus šviesos neradau...ją galiu rast tik plačiai atvėrus akis...
        Dvi žaliai rudos didžiulės akys...suapvalėjusios iš siaubo...Tai buvo pats nuostabiausias jausmas...supratimas, kad aš ir esu ta laimingoji...prieš kurią balksvaakiai merkės... Tik tas riksmas...po kelių sekundžių atėjo supratimas, kad jis veržėsi iš mano lūpų...ir, kad tos apvalios akys ir aplinkinių nustebę veidai, tai tik šio riksmo rezultatas...
      Mes mėgavomės asfaltuotu saulės įšildytu taku ir medžių erkėtu (pasak statistikos) skliautu. Radom suoliuką, sėstelėjom ant jo ir tvarkėmės savo kojų apavą... Pro šalį pralėkė dviratis su vaikinu...nuogutėliu, tik strategiškai svarbioje vietoje buvo paliktas dangalas... Susižvalgėm, ištarėm vienintelį šią sceną idealiai apibūdinantį žodelytį "oho", nusišypsojom ir nukiūtinom į keltą...
      Stebėjau tą neskaidraus vandens paviršių...užteršto mazutu, kuru, ir panašiu mešlu, ir man tai buvo pats nuostabiausias vanduo kada nors matytas... Buvau palikta čaižyti šaltam vėjui...ir tai buvo geriausias meilužis savo ledinėm glamonėm...