Meilė tyloje

,, Ar kada jauteisi vieniša ir niekieno nemylima? Ar jautei, kad nepritampi šiame pasauly-  je vien dėlto, kad trokšti mylėti visa širdimi ir siela? Aš liūdžiu, nes aplink mane vien neapykanta, kartėlis ir pagieža. Kartais man atrodo, kad nepritampu šiame pasaulyje…. “ Tokius žodžius dabar rašiau savo dienoraštyje, kurį pasiėmiau kartu su savimi į mokyklą, nes namie nenorėjau jo palikti namuose. Vėl vaikščiojau kolidoriais, kurie man buvo svetimi ir šalti. Jie mane varžė, kaustė, bet ne tai mane labiausiai skaudino. Buvo kitas dalykas, kurio nemėgau visą savo gyvenimą. Tai – abejingumas. Jaučiau jį visur ir aplink save. Jaučiau, kaip kiti mokiniai laikė save viršesniais ir geresniais už mane, nes aš buvau kitokia. Gal taip yra todėl, kad aš esu kurčia? Niekada nesuvokiau kodėl jiems kliuvo šis mano trūkumas….
Buvau kitokia nei daugelis, bet puikiai suvokiau, koks iš tikrųjų yra pasaulis. Daug kam atrodytų, kad su manimi jis pasielgė žiauriai, bet aš išmokau juo džiaugtis ir ėmiau iš jo viską ko tik troškau. Nekaltinau, o tik dėkojau, kad leido man gyventi. Išmokau gestų kalbą ir stengiausi bendrauti su aplinkiniais, bet jie nenorėjo bendrauti su manimi, nes jiems aš tebuvau niekam nereikalinga invalidė, kuriai nieko nereikia. Gal todėl tyla buvo mano palydovė ir sąjungininkė, nes tik joje galėjau būti pati savimi. Ji suteikė man jėgų ir tvirtybės, kuri man padėjo pasakyti, ką galvoju irk o trokštu.  Prisimenu, kaip mama reagavo, kai pasakiau jai gestų kalba, kad noriu lankyti normalią vidurinę mokyklą, o ne į kurčiųjų mokyklėlę, kuri buvo netoli mūsų namų.  Mama  bandė perkalbėti mane, bet jai nieko neišėjo ir aš laimėjau. Nuo septynerių lankiau vidurinę ir štai aš jau atkakau iki vienuoliktos klasės. Žinoma, jiems niekada nepatikau. Jutau jų panieką ir tai mane žeidė, bet niekada to neparodžiau.
Ta diena buvo įprasta ir nieko neišsiskirianti. Viena ėjau į lietuvių kalbos kabinetą, kai mane apspito kelios merginos, kurioms aš nepatikau.  Negirdėjau, ką jos sakė, bet viską mačiau iš jų veidų išraiškų. Rebekos veido išraiškoje mačiau aklą neapykantą. Jos draugės prispaudė mane prie vieno kolidoriaus sienos, kad negalėjau niekaip išsilaisvinti. Jutau, kad Rebeka ruošiasi man smogti, bet netikėtai kažkas mane užstojo. Buvau stipriai užsimerkusi todėl nemačiau to asmens veido. Jutau tiktai stiprias rankas, kurios mane apkabino. Nors ir nemačiau ir negirdėjau, bet jutau kiekvieną smūgį, kuris buvo suduotas mano gynėjui. Buvau užsimerkusi ir labai bijojau atsimerkti, bet galiausiai nugalėjusi savo baimę atsimerkiau ir pamačiau pačias nuostabiausias pasaulyje akis. Jos žvelgė į mane. Jose aš nemačiau gailesčio, jos spinduliavo begaline ramybe ir saugumu. Tą akimirką man niekas daugiau nebeegzistavo išskyrus tas akis, kurios žvelgė į mane. Tada kaip niekad norėjau prabilti ir padėkoti, bet nesugebėjau, nes tik neseniai buvau pradėjusi mokytis kalbėti. Mano noras liko neišsipildęs, nes pajutau, kad visą patalpą užlieja visiškai aklina tamsa…


***
Miegojau ir aplinkinis pasaulis man nerūpėjo. Negirdėjau jokių garsų, negirdėjau nieko. Nežinojau, kiek laiko išmiegojau kai atsibudau. Apsižvalgiau. Tikrai nebuvau savo kambaryje, o kažkokioje kitoje patalpoje. Ji buvo išdažyta baltais dažais, o langai vos pradaryti. Prie mano lovos matėsi spintelė, ant kurios stovėjo vaza su gėlėmis, o tiksliau su baltomis lelijomis. Jos spinduliavo šilumą ir šviesą. Dar kartą apsidairiau ir tada supratau, kad aš ligoninėje. Tai supratusi aš kažkodėl išsigandau ir susispiečiau į tolimiausią savo lovos kampą ir pravirkau. Verkiau ir nepastebėjau, kaip kažkas įėjo į patalpą. Asmuo priėjo prie manęs ir švelniai palietė mano petį. Pagalvojau, kad tai mama, bet ji taip nesielgdavo. Aš vos pakėliau savo akis, kai vėl išvydau tas akis, kurių niekaip neišėjo pamiršti. Sapnavau jas ir vis spėliojau, kieno jos. Dabar pamačiau, kad tai vaikinas, kurio aš nepažinojau. Jam buvo ne daugiau aštuoniolikos metų. Jis sedėjo bet jei būtų atsistojęs iš karto matytųsi, kad jis labai aukštas ir gerai sudėtas. “Kaip tau patinka lelijos? Nežinojau, kokias gėles mėgsti todėl atnešiau jų…” – pasakė gestų kalba vaikinas. Šis žaliaakis vaikinukas juodais lyg varno plunksnos plaukais mane nustebino. “Ačiū tau… jos nuostabios ir man tikrai patinka. Ir… ačiū… ačiū, kad mane… tada apgynei… Nereikėjo šito daryti…” – atsakiau jam ir dar labiau sutrikau, nes dar niekas manim taip nesirūpino negu šis nepažįstamasis. Aš vis galvojau kodėl jis mane tada apgynė? Kodėl jis dabar čia sėdi šalia manęs, kai tuo metu galėtų būti kartu su savo draugais. “Tu klausi, kodėl aš čia su tavimi? “ – pasinaudojęs gestų kalba paklausė. – “Man nerūpi, ką mano kiti, Šviesele. Man svarbu, kaip jautiesi tu. ” – tepasakė vaikinas ir išėjo iš palatos.
Per kelias dienas praleistas dienas ligoninėje sužinojau, kas jis toksai. Prisiminiau, kad jis mano mokykloje yra labai populiarus ir žinomas. Visos merginos nori su juo draugauti, ir labai nusimena, kai jis jas atstumia. Bet kodėl jis rūpinasi manimi? Gal taip ir būčiau nesužinojusi, jei ne jo motina. Ji atėjo pas mane ir viską papasakojo. Ji pasitelkusi gestų kalbą man viską išdėstė. Sužinojau, kad Darius kadaise taipogi negirdėjo ir todėl mokėsi gestų kalbos, kad taipogi kentėjo didžiules patyčias, bet jam galėjo padaryti operaciją ir jis nuo tos dienos girdi garsus ir jo niekas daugiau nebeatstumia. Ji man prieš išeidama pasakė vienus žodžius, kurie mane labai sujaudino. “Žmonių mūsų pasaulyje yra visokių. Vieni daro gera, o kiti tik kenkia, vieni trokšta mylėti ir buti mylimais, kiti vengia meilės kaip maro. Vieni gimsta kurčiais, aklais ar nebyliais, o kiti būna visiškai sveiki. Bet ar žinai, koks tarp jų visų yra skirtumas? Tie kurie nori visąlaik pasiekia ko norei. Kitų nuomonės jiems nerūpi ir niekada nerūpės.. Darius tai aiškiai pastebėjo tavyje. Jis nemato tavo negalios, priešingai, jis mato tavo pastangas ir norą gyventi, svajoti ir mylėti. Gal todėl jisai tave ir pamilo, gal todėl, kad jam tu patinki tokia kokia esi. Jums nereikia žodžių, kad išreikštumėte savo jausmus ar emocijas. Viską pasako veiksmai. Nebijok mylėti…”
Ilgai galvojau apie tai, ką man pasakė Dariaus mama ir suvokiau, kad ji sakė visišką tiesą. Aš iš tikrųjų jį mylėjau. Mylėjau nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau jo akis, kai jis buvo mane apkabinęs ir gynė nuo Monikos ir jos draugių. Dabar man norėjosi džiaugtis ir išrėkti visam pasauliui, kokia esu laiminga. Buvau tokia laimingai, kad net nepastebėjau, kaip į mano palatą įžengė Darius. Pažiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Jis man taipogi atsakė šypsena. “Apkabink mane. Labai prašau” – pasakiau jam. Vaikinas priėjo prie manęs ir stipriai mane apkabino, o kai atsitraukė nuo manęs jis man gestų kalba pasakė: “Aš myliu tave, šviesele…” Nesugalvojau, kaip kitaip išreikšti savo jausmų todėl pro ašaras  pasakiau sau nepažįstamu ir labai kimiu balsu:
- Aš… aš… irgi… ta…tave… myliu!
Darius nieko nesakęs pasilenkė prie manęs pabučiavo. Daugiau nereikėjo žodžių. Viską pasakė veiksmai. Nereikia bijoti mylėti.