Manana

Sakei ir tuo netikėjai, kai atrodė kad naktis jau čia, bet diena dar ne ten, tik aidas stoties skliautuose ir elektroninis pypsėjimas, kuriuo buvo pasipuošusios sienos, kai stenantys žmonės buvo vejami lauk, mėtė savo lopytų krepšių turinį ir maldavo, o aš tylėjau ir tikėjau, nes nuo liepų lašėjo rudas cukrus, ištepė mano baltą rūbą, o kelnės buvo permirkusios nuo lietaus - skaudėjo nugarą ir akis, ir kai jaunos merginos siūbuojančioms krūtimis prašvilpdavo pro šalį - laikas labai norėjo būti  ateitimi, o aš tik pėdinau ten, kur sustojęs galėsiu trečią kartą išsitraukti iš kišenės popieriaus lapą, ir jį išlankstęs - skaityti apie tai, kaip pilkas smėlis žingsnių šliūkštelėjimais veržėsi į mano batus ir sudirgino oda, o debesys labai norėjo būti rytais, nes ne visada šlapia turi būti ten kur esu aš, ir ne kiekvienas drugelis gali pamatyti tave nuogą, kad ir kaip norėtų, nes viskas, ką aš norėjau išgirsti, ir viskas, ką tu norėjai pasakyti, buvo tame lapelyje, kurio kraštai buvo sudrėkę ir susitrynę, o raidės labai norėjo būti kitoje pusėje, nes gerai ten kur mūsų nėra, blogai ten kur tavęs nėra, o žilagalvis senelis, matine oda ir storastikliais akiniais yra tik mano kartais plagiatoriškos vaizduotės obuolys, labai labai netoli riedantis, o iš tikrųjų - net nenukrentantis nuo obels - oras gi toks drėgnas ir sunkus, kad įkvėpus tas pats kaip iškvėpus, tik kažkoks keistas garsas, kaip žiaunų plakimasis romioje, vakaro rasa apsitaškiusioje žolėje, kurios ašmenys labai nemaloniai skrosdavo smėliu aplipusią odą, o tąsūs ir šlykštūs kraujo lašai subėgdavo į žemę, ant kurios stovėjo medinis suolelis, sukaltas iš sudužusios valties likučių (laikys tūkstantį metų), tada jis tarnavo, kad vaikai būtų sveiki, o mamos galėjo jais nesirūpinti ir dar šiek tiek pasivolioti palaidose balose, atspindėjusiose keistą dangų, iš kurio krito juodų debesų likučiai, smigdami į geltoną vakarą, tada, kai aš iškėliau paskutinį kibirą šalto vandens iš turėjusio niekad neišsekti šulinio su raudonu stogeliu ir drožinėtais papuošimais ant briaunų, kuriuos darė vienas žmogus, miręs dėl to, kad raudonas skystis visad tekėdavo iš jo burnos, nes Tėvynės dūmas pats saldžiausias ir akių negraužia, ir yra baltas kaip popieriaus lapas, kol jame nepasakyta tai, apie ką tylima ir aš žinau, kad tame nebuvo jėgos, kad tai tik vanduo tekėjęs gumbuotu kamienu ir įgaves jo formas, ir kad tik neteisingi, ir knygose neaprašomi dalykai priversdavo vandenį tekėti į viršų, bet tai ne dievas, nes ne viskas dievas, kas netelpa į popieriaus lapą, ir ne viskas yra tos akys, kurios mato tai, ką tu darai, kai nieko nėra namie, nes gyveni ne tam, kad įgautum formą - įgauni formą, kad galėtum gyventi, ir aš suprantu, kad visada norima daugiau, kad svajonės platėja iki begalybės kol pačios save suėda, kad neversdama versi mane bėgti, jaustis persekiojamam paties savęs, nes visada norima tiek, kiek duodama, tik dukart daugiau, nes laikas niekada nesuklumpa, jis visada bėgs ten, kur žilagalvis senukas matine oda ir storastikliais akiniais tūkstantąjį kartą išsitrauks iš kišenės nutrintą popieriaus lapą, išlankstys, ir tūkstantąjį kartą perskaitys tai, ką norėjai pasakyti, ką jis visada norėjo išgirsti, ir tai kas telpa baltame popieriaus lape, nes tai ką mato užmerktos akys yra tūkstantį kartų vertingiau už tai, ką mato atmerktos, nes tai ką mato užmerktos akys - yra viskas.