neramu , neramu

Taip dažnai aš luošys  susivokti prie lieptų,
vandenynas srovena – noriu sausas išlipti
ir pažinti, žodžiu net  girdėti šlepsenant per[liesą]
juodraštinį eilėraščio žmogų, nerišliai kalbėti
su miegančiu katinu, ar tyliai  murkti  prie baro.

Neramu, kai vaitoja tamsoj susigūžusios kalės-
nebemoku išnirti iš rūko - einu užrūkyti prie valčių,
toks bejėgis, blyškus ir blaškus, kaip plaštakė vienintelio irklo
nerandu, nudūmavusio lango  žvakidžių liepsna - akys  mato -
prie kranto iriuos liepos karnom sapnus užsirišęs.

Gluosnio rankos tik  glosto – glamonės, glamonės -
nevilioja per lieptus išeiti – sugrįžti per lietų,
aš ant laiptų tiek priverkiau sniego - tai miegas
nuo mažylio bevardžio pirštelio nukrisdamas verkė,
nes nebuvo vandens, vien bedieviškai paslikas vaikas
mirkė kojas prie valčių siūbuojančio kranto.