paprasčiausiai - juoda gėlė..

Juoda gėlė. Sakote tokių nebūna? Klystate, mano brangieji! Juoda gėlė, šalto akmens draugė, supratingoji ir turbūt vienintelė guodėja. Juoda gėlė, sakote nematote jos? Bet ji yra. Bejausmė, gal bedvasė, galbūt idiotiška paranojike, klausiate: “kodėl?”. Spėkite, žmogeliai. Ne?! Nepavyksta, todėl kad ji sugeria visas šaltojo akmens nuoskaudas. Ir vėl klausimas kyla? Nekantrūs jūs šiandien...Na ką gi, sakykite, kodėl jis turi nuoskaudų? Juk jis tik šaltas akmuo?… Ghm… o gal klystate? Pažiūrėkite į pamišėlį, ne, gal ne pamišėlį, gal tiesiog eilinį bukaprotį. Visi sako: “Kalbėkite prie jo, jis nesupranta”, o ar nejaučiate staiga stipriau ėmusio vibruoti oro po jūsų keistųjų šnekų apie jam nesuprantamą pasaulį? Na ir kas? Tai silpnapročio širdis privertė orą drebėti! Štai kas! Taip ir akmuo… Visi sako “jis šaltas, negyvas ir jam viskas tas pat! Paspirk, jei pasipainioja kelyje, jei guli vidury tavo ariamo lauko - išmesk, gi jis tik šaltas akmuo”… Gaila, vėl klystate, paskutines jūsų proto klostes matyt baigia užakinti per daug geras ir komfortabilus gyvenimas, o gal… Gal skurdas, nežinau, retai užsiimu tokiais cirkais kaip statistikos. Bet akmuo irgi jaučia! Ir vienintelė jo nuodėmklausė ir šiaip geros kokybės išklausančioji - juoda gėlė... Vėl kažkas neaišku… Ne, sunki publika šiandien... Na, gerai, pasiduosiu, klausau atsidėjęs ir su didele susirūpinimo raukšle savo jaunoje kaktoje. Ką akmuo pasakoja juodąjai gėlei?... Ghm… Sunkų klausimą uždavei, vaike! Gerai, atsakysiu.. Akmuo ateina, kai jį išspiria iš jo mylimos žemės klostės, su kuria buvo jau susdraugavęs, verkdamas skaidriomis ašaromis (kurių  mes, mirtingeiji per savo “didžius rūpesčius” net nepastebime (kaip ir daug ko šiam gyvenime)), ateina guostis kaip kvailas vaikėzas iš šeštojo namo (taip taip, tas kur aną savaitę grįžo (aišku pabėgo) iš nepilnamečių kolonijos)), paima jį ir sviedžia į to pačio šeštojo grandioziškai didelio namo kampą... Dar? Dar kas? Gerai, tęskime juodąjį juodosios gėlės klausymo sąrašą… Akmuo turi kažką, ko neturime mes, brangieji (na nebent maži vaikiukai  nesugadinti mūsų idiotiško pasaulietiško pasaulio normų), akmuo per dienų dienas guli pievelės kampe (jei tik aišku vaikėzas iš šeštojo, ar šiaip kokia persona, neišplėšia jo) ir stebi žmones, mato jų skaudžias klaidas, išgyvenimus (retai kada tikrus..) ir jam liūdna, kad jis toks mažas ir toks šaltas...Tada jis rieda pas juodąją gėlę. Nors… Ne, klystu, dažniausiai juodoji gėlė prisistato vietoje ir laiku… Bet… Kam aš čia vargstu, gi vis vien kasdienybės užgrūdinti mano mielieji klausytojai netiki juodąja gėle, jos ir šaltojo akmens niekada neskylančia sąjunga…Netiki... O gaila. Tu tiki, vaike?Taip..žinojau, vaikai turi širdį, kuri jaučia daugiau už brangiuosius suaugėlius, jaučia net juodosios gėlės ir šaltojo akmens egzistavimą, ačiū tau, vaiki!