Trumpai apie mano bičiulį Ly

Ha. Aš irgi rašiau su mintim, kad reiktų sudalyvaut konkurse, bet paskui supratau, kad būtų kvaila.

Galima sakyti, su Ly susipažinau vieną tvankią vasaros pabaigos popietę. Sėdėjau prie staliuko lauko kavinėje, tykiai gėriau kavą ir varčiau laikraštį, kai staiga mano dėmesį patraukė vienas skelbimas. Iš daugumos kitų, jis išsiskyrė tuo, kad buvo trumpas ir aiškus, be to, skelbimo turinys buvo kažkaip keistai man artimas. Kadangi tuosyk kaip tik ieškojausi kambarioko, o tiksliau – nuomos dalininko – iškart užkibau. Po maloniai nuteikiančiu tekstu buvo pateikti kontaktiniai duomenys. Aš nieko nelaukęs išsitraukiau savo telefoną ir įvedžiau nurodytą numerį. Tačiau nelaimei, po šaižaus pyptelėjimo man buvo pranešta, kad sąskaitos likutis nepakankamas. Iškratęs kišenes ir išsiaiškinęs, kur arčiausias spaudos kioskas, užsisakiau dar vieną puodelį kavos – kam verstis per galvą.
Jau buvau bebaigęs gurkšnoti antrąjį puodelį, kai staiga suskambo mano telefonas. Iš netikėtumo apsiliejęs kava, vargais negalais sugrabaliojau aparatą ir be ceremonijų priplojau prie ausies.
- Klausau, - amtelėjau mintyse keikdamasis.
- Aš dėl skelbimo, - pranešė nekantrus vyriškas balsas. – Laikraštyje.
- Aha, - maniau, mano skelbimas jau seniai buvo nebepublikuojamas, bet kas supaisys.
- Netrukdau? – pasiteiravo balsas, matyt mano suirzęs tonas darė savo.
- Nė trupučio, - iš tiesų, aš tik popierine servetėlę mėginau išimti tamsią kavos dėmę iš šviesių džinsų klyno.
Vyrukas paaiškino man, kad jis norėtų būti mano kambariokas, jei tik aš žinoma, dar ieškau tokio. Dėmė atrodė siaubingai, aš sutikau su viskuo, ką jis man sakė, kelis kartus susimaišiau, ir vyrukas nervingai nusijuokė, tuo metu aš ženklais paprašiau padavėjos stiklinės vandens.
- Susitikim, - galiausiai pasiūlė jis.
- Galim, - sutikau aš.
Taip mes paskyrėm pirmąjį susitikimą. Prie fontano.
Sumanymas buvo ne itin vykęs, nes prie fontano susitikdavo begalė žmonių. Bet kai pagaliau atpažinom vienas kitą, ledai pajudėjo, kaip sakoma. Ly buvo vidutinio ūgio, lieknas, peroksidu balintais plaukais. Jo akys, juodos tarsi dvi slyvos, ir plonos lūpos išsyk patraukė mano dėmesį. Atrodė kažkoks trapus ir tuo pačiu pavojingas. Akys neramiai lakstė tyrinėdamos mane visą – nuo galvos iki kojų.
- Išgersim alaus? – paklausiau, kai paspaudėm rankas.
- O taip! – jis nervingai nusijuokė.
Nervingas juokas ir nepastovumas buvo vieni iš pagrindinių jo skiriamųjų bruožų. Netrukus apsigyvenom kartu mano bute: jis miegojo ant sofos, aš, be abejo, savo ligšiolinėje lovoje. Kadangi abu minėti baldai stovėjo viename – vieninteliame – kambaryje, naktimis girdėdavau jo šnopavimą. Viskas vykdavo maždaug taip: pirmiausia jis daug kalbėdavo, mėgindamas įtraukti į pokalbį ir mane, ir taip įsikalbėdavo miegan; tuomet, kai aš ir pats jau būdavau beveik užsnūdęs, jis triukšmingai nuspirdavo dalį savo patalynės ant grindų ir aš persigandęs pašokdavau iš lovos. Tačiau vyrukas miegodavo lyg užmuštas, o kai aš, apkamšęs jį nelyginant kūdikį mėgindavau užmigti pats, jis imdavo kažką blevyzgoti per miegus. Taip greitai, kad buvo neįmanoma nieko suprasti, tačiau taip garsiai, kad negalėjau akių sumerkti. Pagaliau į paryčiais jis nurimdavo, tačiau trūksmingas, nelygus kvėpavimas vis vien leisdavo man panirti tik į seklius miego vandenis.
Taip būdavo kasnakt, kai tik Ly miegodavo namie. Retkarčiais, maždaug porą sykių į savaitę ir dažniausiai reguliariai, jis kažinkur išsinešdindavo. Tuomet gaudavau normaliai išsimiegoti, bet ir jausdavausi keistai vienišas. Durnas toks jausmas, nekenčiau jo beveik taip pat kaip ir chalvos, o chalvos negaliu nė akyse matyti, sakau jums.
Nepaisant to, kad naktimis norėdavau uždusinti jį pagalve, Ly turėjo ir privalumų. Jis buvo nervingas, įtarus ir kartu naivus lyg penkiametis vaikas. Kalbėdamasis su juo jausdavausi gudrus ir apsiskaitęs, ko nepasakysi, kai atsidurdavau bendradarbių draugijoje. Tai, žinoma, buvo ne todėl, kad nebūčiau gudrus ar apsiskaitęs, tai tie suskiai buvo snobai ir pagyrūnai. Ly tokių ydų neturėjo.
Be to, jis buvo tvarkingas – net kiek liguistai, galima sakyti pedantiškas. Aš, kaip ir kiekvienas vyriškosios giminės atstovas, išmėtydavau daiktus po visus namus ir paskui kaip pamišęs lakstydavau ieškodamas vienodų kojinių poros ar prie marškinių derančio kaklaraiščio. O gal reikia sakyti, taip buvo, iki kol su manim apsigyveno Ly. Aš lyg uraganas prasiausdavau maršrutu koridorius-vonia-virtuvė-svetainė/miegamasis ir griūdavau į fotelį prie televizoriaus su alumi vienoje rankoje ir pakeliu barankų kitoje. Ly tuo tarpu atlikdavo gaisrininkų, raudonojo kryžiaus ir kitų tvarką pasaulyje po stichinių nelaimių įvedančių institucijų vaidmenį. Bet niekuomet neprikaišiodavo, todėl nekėlė jokių asosiacijų su kokia nors moterimi.
- Šūdas! – užmaurodavau, kai įmušdavo į mūsų vartus.
- Velniava! – klykdavo Ly, kai tas sumautas kamuolys įlėkdavo į mūsų vartus.
Dar gėrėme alų ir taip bėgo dienos. Aš ėjau į darbą, Ly dingdavo visai dienai nežinia kur – spėjau, ar greičiau tikėjausi, kad jis taip pat ėjo į darbą, nes pinigų nuomai visuomet turėjo. Be to, namuose jis beveik nevalgė, taigi visai galimas daiktas, kad darbe jis ir prisikirsdavo iki soties.
Vienas tik keistas dalykas, kuris visąlaik mane neramino, buvo tai, kad Ly kaip atėjo su vienu lagaminu, taip visus savo daiktus ir laikė tame lagamine. O ir daiktų nebuvo daug: dveji džinsai, kelios poros kojinių, keli trumparankoviai marškinėliai, megztinis, striukė ir sandalai. Sportbačius jis avėjo ateidamas, taigi prie bagažo nepriskaičiuoju.
- Klausyk, Ly, - pasakiau kartą. – Imk ir išsikrauk tą savo mantą. Atlaisvinsiu vietos sieninėj spintoj – vistiek ten jos marios, tik aš viską išmėtęs kaip koks...
- Nereikia, - nukirto Ly, neatitraukdamas akių nuo teliko.
- Klausyk, Ly, man kažkaip nepatogu, - nepasidaviau. – Jau keli mėnesiai kaip gyvenam kartu, o tavo daiktai kaip neiškrauti, taip neiškrauti. Tikiuosi, tu nesimanai imt ir palikt manęs staiga...
Ly pakėlė akis į mane. Jo veide atsispindėjo kažkoks nenusakomas jausmas. Lyg ir nuoskauda, bet kartu atrodė, kad jis tuojau nusičiaudės.
- Tau trukdo, ar ką, - pagaliau sušuko jis. Nelabai garsiai.
- Taip man trukdo, - pareiškiau.
- Neimk galvon, - vyptelėjo jis ir vėl pasinėrė į laidą apie žinduolių poravimasį.
Taip ir likau lyg musę kandęs. O daiktai kaip neatsidūrė spintoje, taip neatsidūrė.
Bet iš tiesų mudviem su Ly gyventi buvo gerai. Nesipykom, tik retkarčiais, nesiginčijom ir ėjom už tą pačią komandą. Kol vieną vakarą atsitiko labai keistas dalykas, o paskui Ly dingo.
Vieną penktadienio vakarą grįžau namo iš darbo siaubingai pavargęs. Visų pirma, nemalonumai darbe, apie kuriuos smulkiau nepasakosiu, nes tai niekaip nesusiję su šia istorija. Tuomet eismo kamščiai ir pagaliau grįžęs namo neradau nei Ly, nei alaus šaldytuve. Šūdinos dienos sušikta pabaiga. Vakar buvau parnešęs didelį bloką. Didelį bloką alaus.
Man begulint prie televizoriaus ir keikiant gyvenimą, kažkas pabeldė į duris. Šiaip jau mes turime durų skambutį, todėl aš nutariau nesikelti iš fotelio tol, kol žmogus prie durų – velniop kas jis – tris sykius juo nepaskambins. Žmogus prie durų kelis kartus pabeldė ir tada ilgam nutilo. Aš jau buvau beveik pamiršęs apie šį incidentą, kai netikėtai tris kartus iš eilės nuskambėjo durų skambutis. Ražydamasis atsikėliau, nes esu savo žodžio žmogus. Žvilgtelėjau pro durų akutę ir apstulbau. Laiptinėje stovėjo Ly, jis atrodė labai išblyškęs. O niekam nepaslaptis, kad pro durų akutę vaizdas ir šiaip jau gerokai plaukia.
- Kas per velnias? – negaišdamas atidariau duris.
Ly įvirto vidun pakeliui vos neišvertęs manęs iš kojų.
- Kokio šūdo! – suklykiau.
Kažkas kostelėjo. Aš atsisukau į duris pasirengęs išmalti snukį bet kam – sakau jums, BET KAM – kas ten dar drįso maltis sumautoj mano laiptinėj. Atsirėmusi į durų rėmą stovėjo jaunutė mergina, nuostabiais kaštoniniais plaukais. Ji nusišypsojo man ir ištiesė ranką tarsi siūlydama pasigrožėti jos manikiūru.
- Galiu užeiti?
Aš gūžtelėjau pečiais. Iš kur man po velnių žinoti, gali jinai užeiti ar ne. Galva visiškai neveikė. Mečiau žvilgsnį į Ly, šis atrodė jau geriau. Jis sėdėjo ant grindų koridoriuje, susiėmęs už galvos, visas apsipylęs ašaromis, bet atrodė jau kur kas geriau. Atgavęs spalvą.
Mergina vėl kostelėjo, kyštelėjo savo žavią galvutę į koridorių ir pakartojo klausimą:
- Galiu užeiti?
Ji buvo daili. Tiesą pasakius nieko dailesnio dar gyvenime nebuvau regėjęs. Bet netiesa, kai sako, jog vyrai galvoja peniu, o tik paskui galva. Negalėjau, žinoma, neatkreipti dėmesio į gundančius iškilumus po jos paltu, tačiau koridoriuje, vos už kelių žingsnių, raudojo mano draugelis. Na ir būčiau aš ją pavadinęs vidun, tai kas? Nebūtume gi ėję tiesiai prie reikalo, kai bute tik vienas kambarys ir tame pačiame vienam vyrukui nervai visiškai nelaiko. Be to, ji tarsi ir atėjo su Ly. Todėl turėjau jo atsiklausti.
- Ly? Ar nori pakviesti mergaitę kavos?
Jis kurį laiką nepratarė nė žodžio, tik sausai gargaliavo. Pagaliau atgavo žadą. Ir įsmeigė savo tamsias akis į mane.
- Tavo draugė? Su kuria atėjai?
Beregint Ly veidas persikreipė iš siaubingo išgąsčio. Jis kaip pamišėlis ėmė mostaguoti rankomis, pamėgino pašokti ant kojų, o nepavykus keturiomis nušliaužė į tolimiausią koridoriaus kampą ir ten prisiglaudė. Supratau tai, kaip neigiamą atsakymą.
- Atleisk, mažule, - pasakiau aš mergaitei. – Bet šiuo metu ne pats tinkamiausias laikas.
Nežinau, kas būtų nutikę jei nebūčiau bemat užtrenkęs durų, nes man pasirodė lyg ji akimirksniu būtų persimainius ir iš dailios mergaitės virtusi šlykščiausia harpija, tačiau duris aš užtrenkiau kaip sykis staigiai ir, be to, turėjau svarbesnių reikalų. Nueidamas pajutau, kaip nugara perbėgo šaltukas.
- Ei, bičiuli, kaip laikaisi? – paklausiau, pritūpęs prie Ly. – Ar ta nedora mergiotė kaip nors tave nuskriaudė?
Ly metė į mane priekaištingą žvilgsnį ir užsidengė veidą delnais. Bet veide spėjau pamatyti ir baimę, tai mane nustebino ir išgąsdino.
- Ša ša ša, - raminau aš. – Viskas bus gerai, viskas bus tvarkoj.
Aš ir pats mėgnau patikėti savo žodžiais. Netrukus pavyko nugabenti Ly į kambarį ir paguldyti ant mano lovos. Jis paprašė, kad eičiau žiūrėti televizoriaus ir palikčiau jį ramybėje, tačiau vietoj to aš išjungiau teliką ir prisėdau šalia.
- Tai kas nutiko, bičiuli? – paklausiau, kai jis aprimo ir rauda virto sausu kukčiojimu.
Ly sugriebė mano ranką ir prispaudė prie lūpų. Jaučiau, kaip su kiekvienu trūksmingu oro įkvėpimu jo lūpos tai prisiploja tai atšlyja nuo mano delno.
- Markai, - sušnabždėjo jis.
- Taip Ly?
- Nepaliksi manęs, tiesa?
Nustebintas klausimo kurį laiką tylėjau.
- Juk tu nepaliksi manęs? – susijaudinęs pakartojo Ly. – Kad ir koks aš šlykštus?
- Kokius niekus čia šneki. Žinoma, nepaliksiu tavęs, ir tavo išvaizda niekuo dėta. Mes juk bičiuliai, tiesa?
Ly linktelėjo.
- Tai gerai.
Kurį laiką mes tylėjome. Paskui Ly įsitaisė sėdomis. Visą laiką jis nesiliovė glostyti mano rankos. Kartkartėmis aš švelniai spusteldavau jo delną lyg sakydamas: aš čia, viskas tvarkoj. Jaučiausi kvailokai, bet situacija irgi nebuvo eilinė.
- Markai?
- Taip Ly.
Vietoj atsakymo, jis tiesiog jausmingai mane apkabino. Jaučiau, kaip liaunas, virpantis jo kūnas glaudžiasi prie manęs, ir nustebau, kaip anksčiau nepastebėjau, kiek daug Ly neteko svorio. Pabandžiau prisiminti paskutinį sykį, kai mačiau jį tvarkingoj formoj, tačiau nepavyko. Atrodo dar vakar vakare viskas buvo tvarkoj, bet juk negalėjo jis taip imti ir suliesėti per vieną parą.
- Markai? – pajutau karštą jo alsavimą į mano kaklą.
- Taip.
- Ar aš tau svarbus?
- Aišku.
- Aš rūpiu tau?
- Nu jo. Palauk, ką turi galvoj?
Jis nutilo. Tik trukčiojantis karštas alsavimas keliavo mano kaklu. Aš užsimerkiau ir pats nustebau, kaip prieš akis iškilo karšta vasaros diena.
Dar tais laikais, kai gyvenau su Lize. Ne taip jau ir seniai, kai geriau pagalvoji. Mes buvom dar visai vaikai, bet vos taip pagalvoju, pasijuntu bejėgiškai senas, todėl geriau manyti, kad buvom jau visai suaugę. Jos plaukai buvo tamsūs ir švelnūs, ir tokio ilgio, kad kai ji nusirengdavo seną dryžuotą mano tėvo chalatą, galiukai siekdavo krūtų spenelius. Ji stovėdavo priešais mane sustingusi, tik vėjas pro langą beveik regimai glamonėdavo ją savo vėsiais ilgais pirštais. Ji virpėdavo visu kūnu, ir kartais aš nusigąsdavau, kad ji ims – žinau, tai kvaila, bet tuomet atrodė visiškai realu, - ims ir pilnai pasitenkins man dar nespėjus nė prisiliesti. Mano penis, karštas ir pulsuojantis, nejuokais nustėrdavo ir imdavo gelti paširdžius. Tais laikais man retsykiais rodydavosi, kad aš Lizei visai nereikalingas, kad jai užtenka vėjo ir jos kūną netrukus sukrės orgazmas, o pro praviras lūpas ištrūks išjausta dejonė.
- Markai?
Alsavimas sruveno mano kaklu.
- Markai?
- Mm, Lize.
- Markai, ar myli mane?
Kai ji būdavo viršuje aš galėdavau žvilgsniu glamonėti jos rausvas krūtis, siūbuojančias mūsų pačių mėgėjiškai sukurtu ritmu. Prakaitas srovelėmis bėgdavo per jos baltą, plokščią pilvą ir nutekėdavo per strėnas. Keliais ji remdavosi į seną čiužinį, o šlaunimis be perstojo ritmingai spūsčiodavo mano lieknus klubus.
- Markai?
Bet tai buvo ne Lizė, ir juk visai ne vasara. Aš atsimerkiau, ir pajutau šleikštulį, nesuvaldomai kylant aukštyn.
- Kas per... – pamėginau surikti, bet negalėjau baigti sakinio.
Vėliau tualete, be abejo, sukūriau jam daugybę pabaigų, bet tuo metu svilinantis karštis kakle mane nutildė. Atrodė kad tūkstančiai plonyčių adatėlių sminga į mano odą, kiekviena adatėlė per visą ilgį padengta mažyčiais, tačiau aštriais kaip skųstuvas dantukais, jie sminga ir plėšo mane iš vidaus. Kol galiausiai visą mane užpildo karštis tarsi būčiau nelemta krosnis. Akis uždengė tamsos užuolaida ir aš, netekęs atramos, nukritau bedugnėn.
Atsigaivaliojau nepraėjus nė pusvalandžiui – Ly vilgė mano veidą šlapia pašluoste.
- Koks velnias man atsitiko? – paklausiau.
Bet Ly nieko neatsakė, vietoj to jis be perstojo tylutėliai raudojo. Vos atsisėdęs pajutau atslenkant blogumą ir svyruodamas, bet netikėtai vikriai prieglobstį lovoje iškeičiau į tualetą. Ten, be atokvėpio tąsomas traukulių ir kenčiantis vienas už kitą bjauresnius skrandžio spazmus, praleidau visą naktį.
- Markai, - tyliai pratarė Ly kitą rytą.
Aš keistai svyravau tarp realybės ir neegzistuojančio klaustrofobinio tupykloje susikurto pasaulėlio. Tvirtai žinojau tik vieną – su Ly nebenoriu turėti nieko bendrą. Tiksliau netgi ne taip. Iš tiesų mes jau nebeturėjom nieko bendra. Dabar beliko uždaryti duris jam iš paskos ir pasukti raktą. Na, gal dar užkabinti grandinėlę, nos Ly ne iš tų vaikinų, kurie laužtųsi pro tvirtovės sienas. Aš atsisėdau į fotelį, įsijungiau televizorių ir, nekreipdamas dėmesio į Ly, pradėjau skaityti knygą.
Kai atsibudau, buvo jau po pietų. Jaučiausi pailsėjęs ir galėjau tavrkingai surikiuoti mintis. O tai padaręs ėmiau viską vertinti kur kas paprasčiau ir ramiau. Pagaliau jum visiems pasitaiko suklysti, o Ly nebuvo toks jau blogas vyrukas. Be to, jis jau buvo dingęs. Apėjau visus namus tikėdamasis rasti nors kokį niekniekį, kuris apskritai patvirtintų man jo egzistavimo faktą, bet nepavyko. Nenuostabu – jam taip ir neteko išsikraustyti daiktų.
- Pats kaltas, - sumurmėjau imdamas iš šaldytuvo alaus.
Keistas dalykas, tačiau laikui bėgant išvis imu abejoti kadanors pažinojęs tą vyruką. Nė vienas draugas nebuvo jo nė sykio matęs, niekas nebuvo kalbėjęs su juo telefonu. Suglumau, kai supratau niekada nežinojęs  net jo pavardės, ką jau kalbėt apie praeities faktus. Merginos nuostabiais kaštoniniais plaukais taip pat niekad nebemačiau. Tad gal aš iš tiesų viską tik išsigalvoju. Nors, kitą vertus, tai atrodo neįmanoma. Juk jis mane bučiavo. Galiu prisiekti, jis mane bučiavo.
Be to, nenuginčijamas tos nakties nuotykio, jei tą nesusipratimą galima taip pavadinti, įrodymas buvo sunkiai gyjanti žaizda man ant kaklo. Tarsi kas būtų man suvaręs dvidantę šakutę. Kiek pamąstęs, atsisakiau minties, kad tai galėjo būti Ly dantų darbas – jo dantys ne tokie smailūs, nereikia išsigalvoti nebūtų dalykų. Tepdamasis bjauriai dvokiančiu tepalu, pasak gydytojo turėčiau netrukus atsikratyti to vargo. Nė randų neliks – taip jis sakė.