tykiai

Jau rudenėja, Dieve, aš prie tavo rankų,
Gal prie naktų širmųjų, prie beraščių žvilgsnių,
Ir rodos išeinu į pirtį, kai svyrantys  beržai  išlieja
Iš kapiliarų, porų  nuoskaudas  ir viltį –
mirksėjimai akių alum karčiai putoti ima.

Jau rudenėju –
Dievaži, jau skrenda manieji angelai į slenkantį rugsėjį,
Ir blyškūs atspindžiai per dangų subilda vario gelažte galinga.
Vorų  alsuokliai  pakaruoklius  gaudo, į sutemas susukę tyko, tyko-
tinklai ant veidrožių be nyčių, tinklai ant gatvių užmesti sunyko,
nes mus rugsėjis  pasitikęs  tykiai...