Vienatvė

Gyventi gera ir smagu,                                         
Kai gyveni būry draugų
Tačiau, kai jų tu netenki,
Manai, kad viską prarandi.

Bet ar yra tik tai draugai,
Kurie pralinksmina labai?
Nejau neliko nieko kito,
Kas žadintu tave iš ryto?

Turi mamytę ir tėvelį,
Gal dar sesutę ar senelį,
Turi tu šitiek giminaičiu,
Tikrai nelaiko nieks našlaičiu.

Bet jei širdelėj neramu,
O nieks neguodžia su jausmu?
Visi tik sako neliūdėki
Ir dar dienelę pakentėki.

Bet jei išties labai blogai
Ir net nepadeda vaistai,
Tai ką gi reikia padaryti,
Kad tų bėdų atsikratyti?

Verki tu taip, kad net baugu
Klausytis šitokių garsų.
Deja, tau niekas nepadės
Iškęski, kad ir kaip skaudės.

Ir kai jau kraujas tau tekės,
Manysi nebėra širdies,
Tik pagalvosi kaip skaudu,
Netekti tai, kas tau brangu.

Tačiau gyventi privalai
Ir nesvarbu, kaip negerai,
Turi galvot apie kitus
Ir žvelgt i skausmą pro pirštus.

Ir jau kai tu nebepajėgsi
Tiktai iš skaumo tesurėksi:
„Kodėl kentėjau ir toliau?
Dėl ko pasauly gyvenau? „

Neatsakys tau nieks tikrai,
Nei giminaičiai, nei draugai...
Tik tai petukais pakraipys,
Net žodžių tarti nebedrįs.

Tu šitiek daug išgyvenai,
Bet jie nevertino visai,
Ir kai sedėjei tu viena
Jiems nerupėjei niekada.

Ir tik kai plyšo tau širdis,
Ir dar pasiėmė mirtis,
Tai tik tada visi suprato
Ko šitiek daug šiandien neteko...