Neklausinėki seno smuiko seno
Jis kankinys prie blėstančių šviesų.
Langinių vyzdžiai- namo akys žalios
Nuo ilgesio apsmilktų vakaro rūku.
Ir išrūkytos tavo mintys slystų
Blaški a plaštake ant langų-šviesu.
Garuoki link manęs, plikyk arbatą
Iš krintančių sūrių šerdies lašų.
Na kiek gi tos nakies juodumo liko?
Nukrinta žvaigždės- akmenų kruša-
Bildėjimas stiklų, lakštingalų suokimas
Išsilukštenant liūdesiui tamsa nykia.