Švyturio senis

Eiti sparčiu žingsniu, bėgti. Bodėtis savo savimi, savo bėgimu. Fazės. Užakęs mėnulis - tai be akių? Ar apžėlęs dumbliais? Bet kokiu atveju - nepavojingas, nes nepaskęsi. Skęsti - skendo- skęsta. Mano trisdešimt trys žvilgsniai, žingsniai. Nuo ko slėpiesi? Užtilk! Ne tavo reikalas... Aš net pati nedrįstu savs to klausti. Rūkyti - nerūkyti. Tokia pasibjaurėtina smulkmena, o tiek nereikalingo blaškymosi. Kažin, ar švyturys švysčioja visą parą, ar jį tik vakare įjungia? Koks nors septyniasdešimtmetis su sovietinėmis šlepetėmis. Tokiomis, kokias visi turėjo. Ar šiuo atveju jis - toks kaip visi? Ką jis veikia dienomis? Kas yra veikimas? B0tis, buvimas? Kregždės skraido pažeme. Ar švyturininkas yra tikras, kad lis? Ar jis spėjimo vergas? Kas, jei nelis? Tai aš esu vergas. 21 - ojo amžiaus egoizmas. Švyturininkas to nežino. Jis esti. Ramus kaip estų mergaitė, plaukianti valtele reklaminiame stende. Išslysta kregždės pro senio gerklę. Jis - kregždžių Dievas. Kregždinis. Jis - jų landa, užuovėja, jų paguoda, saugumas. Namai.
Senis neturi draugų. Jis tarsi belytis. Jis pats gali pasigaminti vakarienę. Pats skalbiasi ir apsišokinėja. Pats kalbasi su savimi. Pats mylisi. Jis pats savyje turi Elzbietą - tokią purią, kvepiančią, didelėmis krūtimis, tešluotomis rankomis. Ji jam gamina migdolinius sausainius su razinomis, o vakare jį pamalonina, kaip tik jis nori. Nes ji tobula. Tokia, kokios senis visada norėjo.
Šį vakarą švyturininkui sunku krūtinėje. Diegia, velniai griebtų. Naktiniai drugiai trankosi į naktinę lempą lyg pašėlę. Kai kurie ir nudega, ir krenta žemėn apspangę nuo siautulingos nakties, šešėlių šokio. Taukšt, taukšt.. Užmerk, užmerk akis ir neskaudės - iš atminties tarška senas patefonas.