Ten, po tekančiu vandeniu (nėra sapnų)

Tekantis vanduo pamažu sėmė jos nusvirusias rankas, atsipalaidavusį, iki išprotėjimo pavargusį kūną. Muilina balzgana masė apgaubė delnus, nuogas šlaunis, pečius, lyg kesindamasi nuplauti tą kažką, kas ir privertė ją atsiduoti salsvo šampūno ir pigių odekolonų kvapo prisigėrusiai vienatvei. Už uždarų durų aidėjo magnetofono garsai. "...broliai ir seserys, mes - po tekančiu vandeniu akmenys..." - lyg tyčia liejosi gotikinis vokalas. "...tebėga upės vanduo, teplauna atminties plotus..."  - negailestingai gaudė jos mintis. Ji atsilošė, pažvelgdama į veidrodį lubose. Tyrinėdama savo jauną, tarytum dirbtinai suvytusį kūną ir lyg šuo kempine laižydamasi jau neišgydomas žaizdas. Staiga muzika nutilo. Ji pajuto, kad kambaryje yra dar kažkas, visai šalia. Kol kas nesuvokė to "kažko", tiesiog jautė TAI baimės pavidalu. Ir tada ji išvydo. Jis žvelgė į ją pro veidrodžio stiklą. Godžiomis, šmėkliškomis akimis, kurios pamažu virto keistais ženklais, vėliau - užrašais. L-I-Ū-D-E-S-Y-S. Vos jai perskaičius balsu, liūdesys krito tiesiai į ją (pas ją), pakeisdamas materiją ir lyg vinis prikaldamas ją prie dabarties, nepalikdamas jokių vilčių pabėgti, sustabdydamas laiką ir ją pačią mažoje šlapioje akimirkoje. O veidrodyje keitėsi siluetai. Pasirodė vienatvė, ilgesys, pyktis, akimirką žvelgdami į ją ir krisdami žemyn, skverbdamiesi po jos oda, smaugdami, dusindami, skandindami... Ji užsimerkė, norėdama sustabdyti tą keistą praeities vaiduoklių lietų ir užmigti. Užmigti. Kaip tik įmanoma. Greičiau užmigti. Amžinu miegu. Ten nėra sapnų. Ten jie negrįš. Nepasieks. UŽMIGTI!
Iš ryto ją rado vonioje, išblyškusią ir gražiai nebylią. Magnetofonas vis dar nuodijo tylą depresišku skambėjimu: "...vėlu žadinti tuos, kuriems niekad ryto nebus...tebėga upės vanduo, teplauna atminties plotus...mes po tekančiu vandeniu...akmenys...". Į kanalizacijos angą ramiai, neskubėdami tekėjo jos prisiminimai, sumišę su krauju ir ta, kurios nebebuvo. Ji nusišypsojo. Ten nėra sapnų...