kai atskirt negaliu

Tu šlapias.
Tavo rankos kaip drugio sparnai –
suskliaudžia mane kai užmiegam.

Ir nesąmones šneka vilkai
apsimetę ėriukais
kurie tyko mums miegant.

Tu šlapias nuo grįžusių vėtrų
nuo krintančių parašiutų dangaus

laukinėm akim
kai pažiūri ir klausi -
kas kieno paragaus?

Tu sulesintas žvirbliams
išsidraikęs pūkais dideliais
tu surankiotas stiklas-
vėl dėlionę žaidi su vilkais.

Medus varvantis skruostais
žodynai po pagalvėm,
kai vakarais,
atsiskliaudus grįžtu aš į uostą

ir rašau sinonimus
praeitiems
ir tiems,
kas dar tik ateis.

Saldžios ragautos minutės
kai vėl viskas medum išvarvės,
siūlėm vėjo susiūtos
į sparnų raukšleles subyrės.

Ir žinau nei žodynai nei žvaigždės
niekada neišduoda man kas tu esi
ėriuku ir vilku susirūpinęs aidas
šaukia jus, kai atskirt negaliu.