Maža mergaitė gyveno metus

Ji gimė darganotą rudens vakarą, kai niūrus keleivis bandė peršokti ant šaligatvio telkšančias balas, rausvas vabaliukas lėtai kilo persiko spalvos užuolaidom, o židinio ugnis kraujavo milžiniškom liepsnom. Maža mergaitė didelėm, dangų atspindinčiom svajonėm. Maža mergaitė didelėm, sniegu užtvindytom akim. Didelė maža mergaite...
Ji norėjo pajusti skausmą, todėl supratinga žarija spragtelėjo vaikiškoj lovutėj. Ji norėjo pajusti bejėgiškumą, todėl mažytės rankutės atsisakė pasiekti lubas. Ji norėjo pajusti netektį, todėl medinis kareivėlis nukrito po lova. Maža mergaitė norėjo pajusti džiaugsmą, todėl vasarą musytė stryktelėjo jai ant nosies galiuko. Dingus lopšinės garsams ji pajuto tylą, o smulki dulkelė ant rankos suteikė švelnumo. Mergaitė pajuto neviltį, kai vieną dieną ant palangės nebenutūpė drugelis ir grožėjosi spalvingumu, kai medžiai vėl nusidažė rudeninės paletės spalvom. Ji norėjo patirti meilę, todėl pliušinis meškiukas stipriau apkabino gležnus petukus, o ilgesys užklupo nuplaukus mielam sparnuotam debesėliui. Ir kai mergaitė nebenorėjo justi NIEKO, apgaubdama širdutę apatiškumo sluoksniu, romantiškoji grojanti dėžutė išskleidė savo harmoningai vilnijančią mantiją ant jos nuvargusios, išsekintos sąmonės....
Ji mirė darganotą rudens vakarą, kai niūrus keleivis sušlapo kojas ant šaligatvio telkšančioje baloje, rausvas vabaliukas lėtai leidosi persiko spalvos užuolaidom, o židinio ugnis ėmė gesti.
Maža mergaitė gyveno metus...