Beveidis Demonas 5 dalis

Demono pilies kieme         
              Jauniausias ir seniausias iš buvusiųjų belaisvių jau sutemus priėjo Beveidžio demono pilies tiltą. Jiems beeinant kiemu, tamsa sutirštėjo. Netrukus nieko nebesimatė. Girdėjosi tik  nesuprantami šnabždesiai ir atodūsiai. Abu atėjusieji susikibo rankomis ir sustingo laukime. Virš pilies aukščiausiojo kuoro susisuko pilkai švytintis viesulas panašus į demoną ir nuvingiavo į tamsumą! Tiek ir liko iš jo galybės. Viskas nutilo. Jokių šnabždesių, jokių atodūsių... Keistai ramu. Senolis ir vaikas pamažu atsisėdo ten kur stovėjo.
                      Pradėjo aušti. Pirmieji saulės spinduliai išplėšė iš tamsos gulinčių žuvusių miestelio vyrų ir demono karių kūnus. Netoliese merdėjo vaidilutė. Gyvybės bangos dar kilojo jauną mergaitės krūtinę. Senolis ir berniukas suklupo. Tuo metu girgždėdamos, lyg vaitotų, prasivėrė  pilies šoninės durys, pro kurias išplaukė likusių demono karių šmėklos. Berniukas ir senolis iš siaubo negalėjo pajudėti. Šmėklos, išlingavusios į rytinės saulės nutviekstą aikštę, pradėjo linkti, bliukšti, keistai riestis ir, smukdamos ant grindinio, virto jo akmenimis. Kai berniukas ir senolis atsitokėjo, vaidilutės gyvybė jau buvo užgesusi... Senasis žmogus švelniai užspaudė mirusiosios akis, o berniukas, įsikniaubęs į jo rūbą, drebėjo. Bet! O stebukle! Ant Laisvės krūtinės nusileido balta  didelė paukštė ir užgiedojo:
- Džiaukitės, džiaukitės, džiaukitės! Demonas nugalėtas! Aš esu Laisvės paukštė. Aš imu vaidilutės širdies drąsą ir išbarstysiu ją virš jūsų miestelio žvaigždėmis...
- Neimk jos širdies ir drąsos! Gal ji dar gyva! - sušuko vaikas ir palietė merginos ranką.
Iš delno išriedėjo mažas šviesus akmenėlis. Berniukas jį paėmė.
            -Tai stebuklingasis... vaidilučių akmenėlis... Juo uždegama aukuro ugnis, - užgiedojo paukštė. - Dabar jis lengvas, bet nuolat sunkės. Skubėkit nešti prie aukuro...
        Kildama į žydrynę paukštė  giedojo ir giedojo:
                      -Skubėkit! Skubėkit! Skubėkit!..
                                                                     
                              Ėjimas namo                           
Nors paukštė liepė skubėti, bet  senolis su berniuku dar ilgai rymojo prie savo miestelio  žuvusiųjų vyrų ir merginos kūnų.
        Pagaliau pasuko namo.
Ėjo ilgai. Pailsėdami. Priėjo tą patį ežerą, kuriame moterys vėl skalbė žlugtą. Pažinusi juodu, geroji moteriškė pagirdė šaltinio vandeniu, o rišdama į skarelę duoną kelionei džiaugėsi, kad demonas nugalėtas. Moteris papasakojo, kaip pro šalį grįžtą du buvę belaisviai  labai džiūgavo ir gyrėsi savo drąsa. Tik vienas visą laiką tylėjo.
            - Bet kodėl judu paliko? - nusistebėjo moteris.
                    - Jie labai skubėjo, - pateisino senolis, - aš senas,  vaikas mažas - tai ir pagalvojo, kad nieko neatsitiks, jei grįšim  pamažu ir vėliau.
      Kai padėkoję moteriškei keleiviai pakilo eiti, berniukas pajuto sunkumą kišenėlėje. Įkišęs ranką, užčiuopė akmenėlį. Prisiminę paukštės priesaką, abu, kiek leido judviejų jėgos, nuskubėjo toliau. Vakare, prigulus pamiškėje, vaikas paklausė:   - Seneli, kaip tau atrodo, kodėl nė vienas namo nuėjusių vyrų  negrįžo mūsų ieškoti?
            - Matyt, pagalvojo, kad ir mus užmušė demono beveidžiai.
          - Blogai, kai blogai galvoja, - nusiminęs pasakė berniukas. – bet, seneli, kokia drąsa gyrėsi tie du vyrai?
- Tikriausiai savo prisilietimu prie šarvų.
          Kitą dieną priėjo tą patį lauką, kuriame žmonės vežė nupjautus javus. Javų vežėjai džiaugėsi, jog demonas užmuštas ir sakė, kad grįžtą du buvę belaisviai jiems papasakojo, kaip jie išlaužė vežimo virbą ir užmušė  sparnuotus riterius. Tik vienas visą laiką tylėjo.
            - O apie tris Vyčius ar papasakojo? - paklausė vaikas.
        - Ne, - atsakė vežėjai.
        - Matyt iš džiaugsmo pamiršo, -  nulenkęs galvą pasakė senolis.
- Seneli, seneli, - į ausį sušnibždėjo berniukas, - kodėl tu nepasakei, jog tie du vyrai melavo?
- Man buvo gėda dėl jų melo.
        Kiek pailsėję varganieji keleiviai  pakilo eiti, bet akmenėlis berniuko kišenėje pasidarė dar sunkesnis, net kojos linko. Senolis paprašė javų vežėjus nors kiek pavėžėti, bet šie tik galvom palingavo:
            - Arkliai pavargę,  javai  dar nesuvežti, negalim.
Galiausiai pasiekė jau matytą lauką,  kuriame žmonės vežė šieną. Šieno vežėjai džiaugėsi, kad užmuštas demonas. Pasakojo, kad pro šalį grįžtą du buvę belaisviai dainavo, mojuodami ant lazdos pririštais kaip vėliavą marškiniais. Pasakojo, kaip jie užmušė Beveidį. Tik vienas visą laiką tylėjo.
      - O kaip jie be ginklų demoną užmušė ar papasakojo? - įsidrąsinęs paklausė berniukas
      - Ne, - atsakė šieno vežėjai.
    - Matyt iš džiaugsmo pamiršo, - skubiai įsiterpė senolis.
      Kiek pailsėję varganieji keleiviai kilo eiti. Akmenėlis buvo jau toks sunkus, kad berniukas nebeatsistojo. Senolis paprašė šieno vežėjus nors kiek pavėžėti, bet šie tik galvom palingavo:
                  -Vežimai maži, o šieno daug. Nespėsim  iki lietus.  Negalim. 
                              Tada senolis stebuklingąjį akmenėlį padėjo ant moteriškės duotosios skarelės ir, surišęs ją,  perkišo lazdą.
            - Dabar nešim abu kiek galėsim, kol abiems  pasidarys  nebepakeliamas.
Abiejų jėgos greitai seko. Kai pasimatė miestelis, senasis žmogus, pravirkęs iš laimės, suklupo. Vaikas  paguldė senąjį draugą miškelio pavėsyje ir atsisėdo greta.
- Seneli, tie du vyrai visiems meluoja ir meluoja. Gal todėl, kad palietė riterių šarvus, o šie buvo užburti? Vienas nelietė tai ir nemeluoja. Kaip tau atrodo?
- Gal ir tavo tiesa.
-  Bet kodėl tas vienas jų nesubarė?
-  Gal bijojo.
-  O man atrodė, kad tu viską žinai, - berniuko balse nuskambėjo nusivylimo gaidelė.
- Matai, sūneli, gyvenime nutinka visaip. Vieni meluoja užburti, kiti ir neužburti meluoja. Pakalbėsim apie tai vėliau, o dabar eik. Skubėk.  Aš pailsėsiu.  Kviesk žmones į pagalbą akmenėliui parnešti.