Beveidis Demonas 4 dalis

Pagalba
              Tuo metu tolumoje pasimatė  atšuoliuojantys raiteliai.
- Mūsiškiai atskuba pagalbon! – nudžiugo Laisvė.      
              Tai buvo jų miestelio kariai,  trys broliai Vyčiai,  skubantys gelbėti belaisvių. Abejingumo garai jų neveikė. Su pakeltais kardais ir kovos šūksniais jaunuoliai šuoliavo vežimo link. Mirtinai kovai  pasiruošė ir juodieji vežimo sargai. Jų beveidės galvos pradingo, įniršę kūnai suvirpėjo ir, plazdendami rausvai rudais sparnais, puolė pasivijusius raitelius. Į kovą stojo net  žirgai. Subildėjo po kanopomis žemė, sužvangėjo kardai, nuaidėjo įnirtingi kovos šūksniai ir kovotojus uždengė kelio dulkių debesys. Krito negyvas vienas, paskui ir antras Beveidžio demono riteris, bet buvo mirtinai sužeisti ir du broliai.  Žirgai, pajutę laisvę, nušuoliavo laukais. Likęs Vytis, norėdamas greičiau išvaduoti belaisvius, puolė prie vežimo.
            - Nesistenk, -  pasakė vaidilutė, - narvo strypai  stiprūs, o spyna stebuklinga.
Tuomet senolis pasiūlė vežime sėdintiems vyrams suimti tik vieną virbą ir lenkti jį į šoną. Lenkė pamažu, sutartinai ir stipriai, kol strypas išsilenkė.  Dabar jie laisvi!
Vaidilutė parodė į tolumoje stūksančius Beveidžio demono rūmus.
    - Vyrai! - sušuko ji. Aš tik dabar supratau  žodžius, kuriuos kartais  šnabždėdavo mūsų aukuro dvasia per mėnulio pilniją - „minutės be mėnulio... demonas silpniausias“. Sėdėdama vežime skaičiavau mėnulio dienas. Šiandien mėnulis keičiasi, baigiasi delčia. Naktis be mėnulio... Šią naktį demonas silpniausias todėl jį galime nugalėti! Reikia suspėti iki vidurnakčio. Žiūrėkit, pilies tiltas jau nuleistas.   
        -  Gerai, - pritarė Vytis, - tegul trys vyrai lydi atgal namo silpnesniuosius:  senolį, vaiką ir tave, vaidilute. Mes, likusieji, sėskim į vežimą - jo arkliai žino  kelią  demono pilin.                                                                                   
- Bet mes neturim jokių ginklų, - suabejojo vienas.
-  Aš važiuosiu su jumis, - paprieštaravo mergaitė, lipdama vežiman. –  Aš žinau, kaip jį nugalėti. Ir galiu. Tegul senolį ir berniuką lydi keli  stipriausi vyrai -  jų laukia sunkus kelias pėsčiomis atgal.   
Senolis pažvelgė į kietai suspaustą vaidilutės kumštį ir nusišypsojo. Jis suprato, kad jos delne paslėptas demoną nugalintis ginklas... 

                                                                                         


                  Kur eiti?               
          Kai vežimas su vyrais ir mergaite nuvažiavo pilies link, likę trys vyrai, vaikas ir senolis kurį laiką sėdėjo pakelėje. Netoliese negyvi gulėjo abu Vyčiai ir sparnuotieji riteriai. Du iš vyrų, buvusiųjų belaisvių, susižavėję gražiais sparnuotųjų riterių šarvais,  prislinko prie jų ir palietė... Vyrų rankomis nubėgo virpulys, o veidai pradėjo skaudžiai keistis. Jie darėsi beveidžiai: be akių, be nosies, be lūpų, be smakro, be skruostikaulių ir net be ausų. Pasikeitusieji iš siaubo mosavo rankomis, o likusieji, nors galėdami rėkti, stovėjo baimės sukaustytomis burnomis! Laimė, nelaimingųjų veiduose vėl pamažu atsirado akys, nosys, lūpos...  Viskas, kas buvo pasikeitę.
        - Seneli, eime greičiau pilin. Aš nenoriu namo - noriu padėti  nugalėti Beveidį!  Matei kas darėsi vyrams? Matei? – sušuko berniukas, tempdamas senolį už rankos.
Senolis pakluso ir abu pasuko pilies link.
-  Na ir eikit! Visiški kvailiai! Tik vaikiščias ir suvaikėjęs senis gali taip sugalvoti. Aš judviejų tikrai nelydėsiu, - pasakė vienas iš veidus atgavusiųjų vyrų.
      -  Man  jau visko užteko, - pasakė antrasis, glostydamas vis dar virpančią ranką.
      - Noriu namo, pats nežinau kodėl - pasakė trečiasis vyras. – Neisiu pilin.  Eikit vieni.