4 metai rojuje

Štampukų armija mažam kambarėly sėdi ant  30 kėdučių. Visas farsas lygus armijos skaičiui, kuris lygus kareivėlių skaičiui, kuris lygus kėdžių skaičiui. Su vienu cerberiu, skirtingais vertinimais, nes nuo prigimties visi skirtingi. Brain power visų skirtinga, todėl kvailiausieji lieka be štampų, nes prie kvailių jie tiesiog nelimpa. Gali šaukti, bet tai tik šauksmas tyruose. Tu laisvas, bet tavo rankos surištos, dar labiau supančiotos smegenys. Mokykla skanduoja „vivat la industrie“. Visi vienodi- visi lygūs, o XXIa. šūkis mąstau teisingai-vadinasi esu. Aš tobula mergaitė tobulam pasauly todėl, kad ant mano veido užrašas „Nes aš to verta! “. Esu sukurta gerai mokytis, gerai elgtis, gerai atrodyti, gerai gaminti valgį, turėti gerą vyrą, padaryti gerą karjerą, turėti gerai apmokamą darbą, gerą šeimą ir gerai išauklėti vaikus, tada gerai pasenti ir gerai numirti.

Aš pažystu vilkelį, o pati esu sraigtelis. Toks mažas mažytis dideliam mechanizme. Mane verčia suktis didesni sraigteliai, nes armijoj turi būti tvarka. Vakar perskaičiau, kad mūsų padalinyje yra ugdomi krikščioniški ir humanistiški kareivėliai. Vargšas ordinas, kuris į mūsų širdis neša meilę ir gėrį kryžiaus karais. Karas, kuris turi kilnią misiją. Tai bent karas! Viduramžiais ir išrišimą nusipirkti galėdavai. Toli ir dabar ieškoti nereikia, jei karaliai įgalūs ordiną papenėti. Čia tikslas pateisina priemones ir dėdė Dostojevskis nebetenka prasmės. Svarbiausia gaminti vinukus. Paskui galima išdidžiai tarti, gerai išdresuoti ar ne? Blizgančiais juodais bateliais, languotu, dėmes maskuojančiu švarkeliu ir kantuotomis kelnaitėmis.

Gėriu ir supratingumu kibirkščiuojančios plaktuko akys ir saldi lig paširdžių šypsena. Gerai gyvena žmogus, kuris šitiek šypsosi... geras tas, kuris neša į begalybę vieną, kuriame trys. Geras kvailys. Kvaili visi geri būna.

Aš būsiu tau švyturiu. Kelrode žvaigžde. Aš tau, tik tau, spindėsiu...
Šią naktį nemiegojau, nes bijojau užmigti. Tu ėmei vogti mano sapnus. Be visų baimių, kurios mane kankina dabar prisidėjo ir dar viena- baimė miegoti. Mano sapnai buvo pasaulis, kuriame man patiko gyventi, nes ten nebijojau sutikti tavęs, o dabar tu juose pradėjai lankytis kasdien. Jau trys dienos antroje savaitėje. Vėlyva Kalėdų senelio dovana.
Kartais atrodo, kad esu kempinė. Tada kartais mąstau, kad aš- balionas. Ir dar įsiterpia mintis apie bombą. Aš laikrodukas, kuris sako tiku taku, - bet tai tėra vargšo sraigtelio svajonė. Pagalvokit, kaip puiku būtų nors kartą gyvenime ką nors pakeisti. Norėtum pradėti šiandien, dabar, bet supranti, kad tu tesi mažas. Tau nevalia daryti kitaip. Tu neturi savo nuomonės, minčių. Gali susigalvoti sau kokį menką užsiėmimą-misiją. Ir stengtis ją įgyvendinti. Panašiai, kaip tada-šešerių metų- atsitupi sau pavasarėjančiame parkely ant tako. Žmonių nėra, dar per šalta. Susirandi medinę šakelę ir pradedi baksnoti apledėjusį takelį. Galvoje tik gražios mintys: aš tokia gera mergaitė, paimsiu sau po truputėlį ir nuskaldysiu tą ledą nuo takelio, tada visos mamos galės išeiti su vaikais į parkelį pavasarinės saulės pamatyti.

Demokratijos deklaracija. Turėjau mirti, kad atrasčiau kompromisą. Aš panašiai kaip dainoj, toks mažas, vienišas ir reikalingas tik dėl krepšelio.

Bėgsiu, kai užaugsiu ir šauksiu: “O kur varžtelis?! Kur varžtelis?!! Nepameskit! “. Mane pradeda gaudyt tetos ir dėdės, kad aš ne tokia, diktuoja mano pavardę, ją rašo ant lapo... ir paleidžia mane. Nustoja gaudę ir moja man ranka. Išsigąstu. Mojuoju jiems atgal – juk aš mandagi.

Mano vienintelis tikslas ten, kur auksas inkrustuotas deimantais, kur skaičiaus vertė išauga į žmogiškąją vertybę ir svarbesnių dalykų nebelieka, kur močiutė tampa svetima, išlikti bent kiek panašiai į žmogų. Atrodo paprasta, deja... Tu gali susitaikyti su uniforma, su įsakymais, maršo daina lūpose ir kietu žingsniu, tačiau jei tavo siela yra gimusi vėju, tu niekada nepaklusi. Nesijaudink, aš sukuosi, nes esu, kas esu ir mano kvailos jaunystės maksimalizmas blėsta. Tačiau mano minties jūs nepavergėt ir aš jos nedovanoju. Tai mano pinigai, mano auksas ir žibantys deimantai. Aš pasipuošus. Nesivaikau mados. Jos tendencijos pernelyg greitai kinta.

Aš paprašysiu mamos, kad man nupirktų juodą suknelę be jokių ypatingų raukinių ir klosčių, tokią paprastą kaip naktis be žvaigždžių. Noriu, kad nors vienas daiktas atspindėtų sielos veidrodį. Mano suknelė ne aukščiau kelių, tad aš beveik atitinku „juodo kaklaraiščio“ dress code. Tada apsiausiu savo batelius ir šoksiu Vienos valsą. Ilgai ilgai. Aš suksiuos ir šypsosiuos, nes  mana šypsena jam primena mėnesieną. Atsimenu tą dieną: lijo, o mes norėjom saulės. Be skėčio nuėjom į artimiausią vyninę ir gėrėm karštą vyną. Tada dar ilgai sėdėjom ant palangės. Tada buvo padėtas taškas – nuo kitos dienos kita rutina. Ir dabar ne taip daug liko, tik keli sukiniai...

Visi kaip sraigteliai, sukasi sukasi ir susisuka, o atsukt - niekas jų neatsuka.
Mama, į mane šaudė šiandieną . Aš bijojau pasakyt, kad man skauda. Sėdėjau kaip maža mergaitė, kuriai penkerių metukų plakė užpakalį su rykšte. Tik šį kartą man kitaip skauda. Man viskas įsmigo šiandieną giliai. Dabar dar nejaučiu ir rando nematau, bet jis išplauks. Tada galėsit patys pamatyti. Žinau, tada jūs sakysite, o kodėl jie tokie susisukę. Bet aš jau būsiu užaugus, rafinuota dama ir iš aukšto žiūrėsiu į jus. Būtent taip kaip jūs mane išmokėt.

Man nebaisios sniego pūgos, nebaisūs ir smūgiai. Aš juk viską pakeliu ir viską atlaikau. Aš juk geležinė ir tauri. Aš nepalūžtu. Mane gali įveikti tik pagreitis.