Berniukas prie įkaitusios jūros.

Praeitą vasara aštuonerių metų berniukas su mama nuvažiavo prie jūros.
Buvo taip karšta, kad aplinkui viskas pradėjo tirpti: tirpo pyragaičiai, tirpo smėlis, tirpo mamos akiniai, berniuko kastuvėlis ir blogiausia, kad pati jūra pradėjo tirpti.
-Mama, mama, aš noriu ledų, - prašė berniukas.
-Tuojau, vaikeli, koks tu nekantrus...
Mama, pamačiusi, kad jos berniukas nuo saulės pradėjo irgi tirpti davė jam pinigų ledams.
Kol berniukas nuėjo iki ledų pardavėjos – žiūri pinigai ledams ištirpo.
Berniukas taip graudžiai pažiūrėjo į ledų pardavėją, kad ji iš kart viską suprato:
-Tau ištirpo ledų pinigai? Ta sausra ištirpins visus mano pirkėjus...
-Aha, - atsakė berniukas.
-Ar moki išlaikyti  paslaptį? - paklausė ledų pardavėja.
-Nežinau, - atsakė berniukas.
-Reikia niekam apie tai nesakyti. Supratai?
-O jūs duosit man ledų? – apsidžiaugė berniukas.
-Jeigu viską padarysi taip, kaip aš liepsiu – tu gausi labai daug ledų.
Pardavėja apsidairė ir, įsitikinusi, kad nieko aplink nėra, atskleidė berniukui paslaptį: kodėl viskas tirpsta ir kaip padaryti, kad viskas pasikeistų.
-... visą tą laiką, kas beatsitiktų, kas beklausinėtų., - tu privalai tylėti. Ar supratai?
-Ir tada aš gausiu tiek daug ledų, kad ir mamai galėsiu nunešti?
-Žinoma.
Berniukas, nieko nelaukdamas, nubėgo prie jūros ir pradėjo statyti pilį iš smėlio.
-Žiūrėkit, - sakė praeidami pro berniuką tirpstantys nuo kaitros žmonės. – Tas berniukas dar turi jėgų statyti pilis...
Berniukas  supylė didelį švyturio bokštą ir pačioje viršūnėje uždegė ugnį.
-Nežaisk su degtukais.. Ką tu čia darai? –  susirūpino berniuko mama, bet berniukas kantriai tylėjo ir vis pylė, ir pylė pakrantės smėlį į didelį bokštą.
Atėjo vakaras – švyturys buvo pastatytas ir jo viršūnėje degė ugnis. Berniukas išsitraukė dūdelę ir pradėjo groti.
-Dieve, kas atsitiko tam vaikui? - susirūpinusi kalbėjo mama. Berniuką visai apleido jėgos. Jis jau norėjo pasakyti mamai, kad jis laukia lietaus, bet prisiminė ledus, kuriuos atneš mamai ir tai jam padėjo.
Tik saulei besileidžiant, pagaliau pasirodė pirmieji debesys.
Švyturio liepsna skaudžiai plaikstėsi smėlio pilyje, o berniukas vis grojo ir grojo.
-Eime, namo, kiek kartų aš galiu kartoti? - greižtai reikalavo mama, bet berniukas nepajudėjo iš vietos. Prie berniuko prisiartino policininkas:
- Prašau parodyti dokumentus..
-  Griša, Griša, gaisras, - šūkaliojo gelbėtojas.
-  Turbūt jo tėvas jūroje, - senas jūreivis sustojo pažiūrėti, kas čia dedasi.
Nuo jūros debesys ėmė virsti vis greityn ir plaukė ten, kur degantis švyturys rodė jiems kelią.
Kai suaugusieji pagriebė  berniuką už parankių ir  jau rengėsi vesti į namus –  grėsmingai apsiniaukusi dangų perskrodė žaibas.  Berniukas spėjo sugroti dar vieną taktą ir pirmieji lietaus lašai nukrito ant smėlio pilies sienos.
-Man pavyko, -  ėmė šaukti berniukas. – Sausra pasibaigė...
Suaugusieji nustebę žiūrėjo į berniuką ir nežinojo ar čia verkti ar juoktis. Visi pasijuto laimingi.
Greitai šiltas, ilgai lauktas lietus prapliupo visiems ant galvų.
Ryte linksmas berniukas valgė ledus, kartu su ledų pardavėja ir juokėsi.
-Šaunuolis tu, - sakė pardavėja. – Žinok, tu turi daug kantrybės.
-O kas tai yra kantrybė?  - paklausė berniukas.
- Kantrybė – tai kada moki išgyventi sausrą ir sulauki lietaus, - atsakė ledų pardavėja.