du vėžliukai

susitiko erdviame lauke
dvikovai vėžliukai -
(vienas vardu Zikas,
kito vardas Zakas)
kramtėsi,
stūmdėsi,
voliojosi...

jie taip dūko berods tūkstantį mėnesių,
kol atsidūrė vargšeliai pienėse -
čiaudėjo,
kosėjo,
kol sumetė sulįst į savo kiautus,
tarėsi, kad reikia liautis.
palaukim kol išsisklaidys žiedai,
galėsim kovą tęsti vėl tvirtai.

tūnojo jiedu šitaip kiautuose,
kol išgirdo saulę, ten, laukuose.
Zakai, mano drauge mielas,
sakyk man, kuo žavi tave Dievas?
žavi jis mane ugnim.
kodėl tu apsistojai ties šia mintim?
ugnis štai pasirodo staiga iš niekur
ir taip pat dingsta paslapčia į niekur.

tu teisus, mano broli mielas,
bet ar žinai, kuo mane žavi Dievas?
klausau, Zikai, klausau tavęs,
neslėpk tu nieko nuo manęs.
man žavus yra vanduo,
ar žinai brolau kuo?
niekada jis nėra gimęs,
niekada nėra ir miręs,
ledu, garais ir skysčiais
sklando jis visatoj vėjais,
nė karto nesustoja,
nė karto neišnyksta.
net šuo ant jo neloja,
nesupyksta...

pokalbis ilgai netruko,
vėl taikos styga ėmė ir sutrūko -
pešėsi,
varžėsi,
lenktyniavo,
kartais sustodavo,
(jei gamta sustabdydavo)
pasikalbėdavo,
susitaikydavo,
bet vėl nauja kova užgimdavo,
lenktynių karštinė užvirdavo.
kova ši tęsiasi lig šių dienų
ir nuo pat nuo pat neatmenamų laikų
jie nė nežino,
kada tai prasidėjo,
nė nežino,
kas tai pradėjo,
nežino jie ir to,
link kur visai tai veda,
beje, jiems tai nesvarbu,
juk tai įprasta ir dera,
o nežinoti visai smagu,
o ir išduoti nesinori
tradicijų savų.