Apmąstymas (nervingiems neskaityti)

Gyvenimas - balta drobe
užtiestas numirėlis,
susitraukęs į kamuolį ir įsikandes sau į kojos nykštį.
Kas sakė, kad numirėliai nesikandžioja?
Melas! bjaurus, bjaurus melas.
Šis kanda kaip už tris. Pasiutusiom seilėm taškydamasis ant žaizdos.
Dantys iltiniai. Ilgi. Aštrūs.
Galėčiau, ištaškyčiau tą suknistą makaulę su visom dvokiančiom smegenim.
Vienu šūviu. Vienu trumpu trumpu šūviu iš dvivamzdžio.
Ir nusispjaučiau. Tiesiai į rūkstančią skylę.
Galbūt net giliai įkvėpčiau susvilusių smegenų kvapo.
Tada ilgai juokčiausi. Kvatočiau kaip išprotėjęs senis, kuris šlapinasi į kelnes.
Išprotėčiau. Gal taip būtų geriau.
Juk protas daro mus žmonėmis?
Ar ne? Iš principo mes tie patys orangutangai, tik su didesnėm ambicijom. So what? Man šlykščios bezdžionės. Netgi žmonės. Po velnių, nenoriu būti žmogumi!!! kas iš to? turėti atmintį? sąmonę? SIELĄ?! KAS IŠ TO?
tyla. migla. ir vėjų vaikymasis. Ekleziastas teisus. Turėti gyvenimo tikslą? Pasodinti ąžuoliuką, išauginti vaiką, nušauti žydą ir voveraitę? kodėl voveraitę? (tikras lietuvis???) KOKS GI PAGALIAU SKIRTUMAS?! JUK IR KĄ BEDARYTUM, VISTIEK DARAI TAI BE PRASMĖS! Mes ateiname į šį pasaulį maži, pliki, rėkiantys. Ir tik tam, kad nusibaigtume kur nors patvory apsikabinę odekolono buteliuką kaip motinos ranką. Galima viską būtų ir greičiau... Bet mes kabinamės į gyvenimą. Tiesą sakant, tai vienintelis daiktas, kurį _tikrai_ turime. Kabinames į jį kaip į everestą, bet tik tam, kad užlipę į viršunę pamatytume visą gyvenimą vainikuojantį šiūkšlių peizažą ir numirtume. O gal geriau atsistumti nuo kalno ir kristi į prarają? porą sekundžių pajusti laisvojo kritimo pagreitį ir visai laimingam tekštis i sup%$tas uolas?
Velniop. Juk žinau, kad spjausiu ir lipsiu. Ir man po*ui, kad numirėlis, nusimetęs savo baltą drobulę, vėl žiūri į mane ir šiepia savo supuvusius dantis. Man jau visiškai vienodai. Tegul kanda.