Leiskit išilieti - man sunku

...rankose virpėjo balta lauko ramunė,
drebėjo jos balti žiedlapėliai, tarsi bijodami
atslenkančio juodo debesies.
Nežiūrėjau į ją - akys užmerktos, bet
jaučiau jos virpesį, tarsi mažas drugelis delne plazdeno.
Širdis tylėjo - norėjau kad ji pradėtų šaukti,
bet ji įkyriai tylėjo...
Baltas veidas - gairinamas paskutinių, dar besimatančių saulės spindulių, įtartinai ramus.

"Dabar aš noriu tik vieno - tik vieno vienintelio noro" - tyliai, negirdimai sušnabžda kažkieno pilkos lūpos.
"Auksine žuvele, tik vieno..."

Visad kai būna sunku mes kažkur bėgam, kad galėtume praryti skausmo gniužulą, kad tiesiog pabūtume toli nuo visko ir visų.
"Šiandien aš ateinu,pas tave..." - tyliai, negirdimai pašnabždėjau pilkomis lūpomis jūrai.

Rankose mėlynuoja išpampusios kraujagyslės -spaudimas.
Jaučiu jas visame kūne. "Auksine žuvele, leisk man gimti iš naujo, leisk man viską pradėti iš naujo, žuvele, gal tada kaltės jausmas atslūgtų, gal tada būčiau geresnė, o gal blogesnė, bet, žuvele, kodėl man norisi šiandien mirti...ne nemirti, tik išnykti, pavirsti rūko gniužulėliu ir ištirpti kažkieno delne. Kodėl aš negaliu sulaikyti ašarų, kurios krisdamos žemyn suskamba tarsi sidabro varpeliai, mane erzina tas garsas...visi garsai mane erzina, žuvele. Kodėl viena nelaimė visad atsiveda palydovę, dar vieną, o toji dar...kodėl man nutiko viskas būtent šiandien,žuvele, juk galėjo po nelaimę kas dieną, būtų lengviau. O dabar visos vienu metu...Aš bijau pati savęs...žuvele...vieną -vienintelį norą,apsaugok mane nuo mano pačios minčių, mieloji žuvele."


Apsiniaukė, kaip sakė Knysliukas: "rodos lietutis kaupiasi", o gal Vinipuchas taip sakė, kaupiasi. Dangaus akys pritvinko vandens, kuris turi išsilieti ant mano užmerktų akių, susimaišyti su sūriais lašais riedančiais įkaitusiais skaruostais ir tekėti  kūnu žemyn. Niekas nesupras kaip man yra šiandien bloga, juk lyja...