Diena

Pievos horizonte stiebėsi dviejų jaunų žmonių siluetai. Jie nejudėjo. Stovėjo apsikabinę ir žiūrėjo vienas kitam į akis, iš kurių nepaliaujamai tryško ką tik užsimezgusios meilės grožis. Pro juos skrendantis, jaunų debesų pulkas, užstojo, lietumi krintančius, geltonos saulės spindulius, o netoliese augęs medis, judinamas išlepusio vėjo gūsių, liaunomis šakelėmis glostė, pavasariška šiluma patvinusį orą. Pavieniai žodžiai, kartkartėmis paslapčia pabėgantys iš įsimylėjėlių lūpų, nutrindavo baltas tylos linijas, o rankos, užliūliuotos nekalto naivumo, šoko, grakščiais judesiais apipintą, nekaltybės šokį.

Aš vakar taip ilgai užmigti negalėjau
Gulėjau lovoje, galvodama apie tave
Kaip šiandien, pievų gėlėmis kvepėjau
O tu? Ar aš taip pat buvau šalia?

Buvai. Buvai tylesnė už tyliausią mintį
Bet aš girdėjau tavo balsą, lašantį nuo lūpų
Buvai. Kvepėjai gėlėmis, bet pabijojau skinti
Tiesiau rankas, kol tavosios paspruko

Nesąžininga taip, aš rankų nepatraukiau
Tu užmigai ir palikai mane stovėti
O aš glaudžiau kiekvieną tavo sapną, ryto laukiau
Juk negalėjau liautis gėlėmis kvepėti

    Jis nusijuokė. Jos mintys glostė stipriau nei rankos. Jos žvilgsnyje jis rado lašą pasibaigusios žiemos ir švelniai sušildė negirdėtais žodžiais. Tada ji tarė:

Nesupratau nė vieno tavo žodžio, jie kaip meilė
Kurios ir tu suprasti negali, ir negalėsi
Tu man kalbėjai svetima kalba, bet man patiko eilės
Patiko nežinia, kurią renkiesi