Veidas

Rauplėtas baisingai ir duobės žiojėja prašmatnios
Praeina, numindo, apdrasko – manęs nepamato

Perbėga blizgus vabaliukas, slydus kaip žuvelė
Vėjokšnis aplinkui sužydusias smilgas vis velia

Išdegina dienos nuo kaulų lig veido paviršiaus
Manęs nusigėręs draugužis, žinau, nepamiršo

Ateina, parūko ir pelenus barsto į galvą
Nuleidžia triukšmingai išsprūdusias vėdaro salves

Jaunasis kirtėjas ir kuolą kelintą jau tašo
Nuslydusiais kirčiais kaip knygoj kaktoj įsirašo

Skruzdelės po kerpes kojytėm mažom vyturiuoja –
Sutvarko, apglosto apkriošusį manąjį rojų

Ir tempia į urvą pakliuvusią musę ar žiogą,
Nes laimės neieško ir nekuria žemėje blogio

Net šunys miesčionių mane atidžiai uostinėja,
Ant veido sudvokusį šlapalą kartkartėm lieja

Tik žiemą pasaulis baltais tumulais apsiskleidžia
Kai mirsiu, į baltą svajonę mane lai nuleidžia