uoksai

Ši atbundanti ryla
suvedžiojo po saule, po saule
pasaulį - vaiko nustebusio,
skilusiom lūpom skiltelių,
kai nubudo iš viso iš viso
į šviesą netikslią ir ryškią
viltingai, tos dienos plaštakėms-
kai tau, įtempęs po sakinį-
mintį paleidžiu, paleidžiu.

Ši diena pasirodo
nesibaigs į sudrėkusį  vakarą.
Mintys - lai miglos apgaubs.
Tavo akys be vyzdžių išsekę.
Prikimus griežlė nebegrįžo,
negrįžo namolio, namolio.

Iš šarmos liejas garas-
tik garsas pavargusio genio,
be pradžios uoksai gylio neturi,
kai atbundanti ryla
po saule, po žiedą
akims dovanoja, nustebus
vis rymai prie kelio...