Apie dangų ir t. t.

Dangaus ašaros pačios dangiškiausios -
lyg pati deivė būtų jas uždėjusi,
lyg senolė audėja būtų jas išaudusi...
Tokios švelnios, aksominės.
Tokios gundančios, toninės.

Pakeliui prisėsiu, kai jau išeisiu,
pasėdėsiu - ir gal pasirinksiu
aš paklotu tas ašaras.
Jos mane paguos,
ir vėl norėsiu verkti.