Kantrybės dėsnis.

- Mieloji,
paaiškink man kodėl
dreifuojančios šventadienio
šviesoj virtuvės
dulkės pinasi į kasą?
kai tu servizais
barstant ant grindų keramikinių
mūsų šalį porceliano,
spalvotą, trapią
tarsi sukamo kaleidoskopo,

niutono dėsnius laužyti bandai

ir kam gi tie bukietai man 
ant snukio apdaužyti vėl išauga?
jei šypsena tava jie pražydėtų
bent vienu kartu,
auginčiau, laistyčiau krauju
savu rožes
kasdien,
aklai

-tau trūksta šilumos?
juk židiniu namus
aš rūpestingai kūrenau
kol deginai knygas manasias nuo lubų:
tu deginai, - o man... liūdnai spoksoti,
žarijoms tomų
besirangant
skruostu tavo surauktu

susiūtos mano lūpos, rankos
tikriausiai
per ilgai išbuvę?
blaivi mintis tai skalpelis, -
nupjauna siūlus,
tu pakeli vėl lėkštę,
Aš - keptuvę...
grindų kaleidoskopas nusidažo raudonai.