Laiškai

From: Reda

...tai, sakai, ilgai ir gundančiai turėtų būti, a? :)))
Aš dar taip nemoku... O kas, jei išeis taip, kad suviliosiu ir neduosiu? :)))
Saugokis kurtizanių, pukuotuk...
.........................................................pasilenk prie manęs, zuikuti, juk aš mažesnė... tavo tokios žavios ausytės... kliuna man už lūpų (gal apsikirptum, ar ką?)... na, nieko - turėsiu užuolaidas, pro kurias nematysi, kaip skaisčiai nuraudo mano žandukai... gal iš gėdos?.. o gal iš jausmo, kurį ruošiuosi patirti
dar tik ateityje?.. nesvarbu - abu pojūčiai maloniai dirgina... paširdžius?.. neeeeeeee... kažkas giliai sukirba mano viduje... aš tikrai ne neščia... kad taip matyčiau, kas dedasi tavo galvoje... rankos taip ir tiesiasi link kaklo... jis atrodo toks gundantis ir vyriškai kvepia... gal pražioti savo mažą burnytę ir švelniai
paliesti lūpomis tavo kaklą?... tą aš padarysiu kitą kartą... o dabar atsitraukiu... gaila, katinėli, kad laiko neturiu... mane galima
sulaikyti tik jėga... bet tu to nedarysi, ar ne?..
:*

From: Vidmantas Nuolaida

:)

Ilgas gundymas galų gale pasiekia savo. Nemanau, kad kažkas galėtų jam atsispirti. Paprasčiausiai kiekvienas turi savo laiką. O tu.. Kas tau
gali atsispirti? Tavo balsas mane verčia sudrebėti. Jam neįmanoma atsispirti. Aš darau net ir tai, ko šiaip negalėčiau padaryti. Ir viso
to kaltininkė esi tu. Tavo kūno kvapas... Jis toks, kokio niekada anksčiau nesu jutęs. Tu prisiglaudi prie manęs. Tavo kūnas susilieja
su manuoju. Aš apkabinu tave ir... staiga patraukiu rankas nuo tavojo kūno. Jis perdaug karštas. Jis virpa. Tai mane tik dar labiau jaudina.
Prakaito lašeliai atsiranda ant mano kaktos. Ne, jie ne tik nuo šilumos, bet ir nuo jausmų bei proto kovos. Kūnas sako ir daro, o protas kažką tyliai kužda. Pirštų galiukais vos liečiu tavo veidą ir jie slenka nu tavo kaktos žemyn... Stabteli ties vos pravertomis tavo lūpomis. Jos sausos. Jos tiek daug sako... jos tiek daug prašo...


From:    Reda

...................................................................
Tavo pirštai paliečia mano sausas lūpas... aš atsitraukiu, pažiūriu idėmiai tau į akis. Niekaip nesugebu suprasti, kokios jos
spalvos... padėk man... jos taip vilioja ir jose spindi kažkas, kas priverčia kaip uzhipnotizuotai žengti žingsnį link tavęs... dar
vienas žingsnis... dar vienas... tvyrojanti tyla spengia ausyse... ir kodėl tokios sausos mano lūpos? Jas reikia suvilgyti... bet dar ne...
Pakeliu nedrąsiai rankas. Kodėl tu mane atstumei? Niekaip negaliu suprasti ir apmaudas pamažu baigia uzgožti mano mintis... gal aš jam
nepatinku? - niūri mintis perskrodžia mano smegenis. Nejaugi geismas tik vienpusis? O kaklas taip vilioja... pasilenk dar kartą, mažiuk...
turiu tau kai ką pasakyti... mano balsas prikimęs... taip ir turi būti, ar ne? o gal ne? ir kodėl aš vis dar abejoju? protas sako
"sustok", bet jausmas, užvaldęs mano kūną rėkia "nereikia! tęsk
toliau"... ką man daryti?.. apkabinu rankomis tavo galvą ir patraukiu link savo lūpų... paliečiu sausomis lūpomis tavo ausis... jos
šaltos... o mano lūpos tokios karštos - mano karščio užteks mums abiems... sukuždu į ausį kelis žodelius... ar tu juos išgirdai?
pakeli galvą ir pasižiūri idėmiai man į akis. Mano akys labai išraiškingos - gali paskęsti jų gelmėse... tavo galva lėtai leidžiasi... gal dabar tavo lūpos jau pasieks manąsias, išdžiuvusias po ilgalaikes sausros ir lyg rėkiancias "gerti, gerti"... staiga aš
atlošiu savo galvą ir triumfuojančiai pažvelgiu tau į akis. Kas gi ten? gal apmaudas, sumišęs su nuostaba? Vis dar pašaipiai žiūrėdama
atsitraukiu kelis žingsnius nuo tavęs.... kokios kibios tavo rankos - aš negaliu išsivaduoti iš jų glėbio... dieve, kokia įtampa kambaryje... tyla spengia ausyse... iš lėto apsisuku ir slenku durų link... ranka tiesiasi link rakto... du kartus pasuku ir palaimingu veidu atsisuku į tave... tu stovi vis dar sumišęs, bet veido
išraiška jau švelnėja... kaip mes galėjom užmiršti tokį dalyką? lėtai pradedi eiti link manęs, o aš laukiu su vis tamsėjančiomis iš geismo akimis... tavo rankos tokios reiklios... dabar suprantu, kad kelio atgal nėra... pasiduodu likimo valiai ir laukiu, kol palaimos banga nuneš mane į nuodėmingą geismo jūrą... mano rankos nevalingai apsiveja tavo liemenį... pirštai nekantriai pradeda ieškoti nuogo
kūno... pagaliau randu plyšelį tavo marškiniuose ir mano nekantrūs pirštai susiliečia su tavo karštu kūnu... tu nejauti elektros srovelės, kai paliečiu tavo nugarą? aš ją jaučiu ir tai mane labai nudžiugina... nevalingai nusišypsau, bet tu jau nebematai mano šypsnio - mūsų lūpos susilieja nekantriam bučiniui...
...................................................................
:)))


From: Vidmantas Nuolaida

.................
Ir kodėl man atrodo, kad tavo liežuvis perdaug judrus? Aš nespėju. Aš jaučiuosi tokiu nerangiu. Man sunku, nes neįsivaizduoju, ką tu apie tai
galvoji. Bet man nelieka laiko kažką apgalvoti. Aš atsiduodu savo instinktams. Taip mano lūpos ir liežuvis nebevaldomi proto. Jie savarankiški ir atsiskyrę lyg padangėje pasiklydę paukščiai. Jie nebepriklauso niekam. Kas juos suras - tas juos valdys. Mano dešinioji ranka lengvai suspaudžia tavo sprandą. Tau tai patinka ir tu atloši galvą. Nieko nelaukęs aš lūpomis apkabinu smakrą. Taip lėtai, neskubėdamos jos kyla link tavo ausies. Tave dabar laiko tik mano rankos. Viena ant sprando, kita truputėli žemiau juosmens. Tavo viena ant mano peties, o kita, jau spėjusi palisti po vos kūną liečiančiais
marškinėliais, liečia mano nugarą. Pagaliau tu atsimerki ir idėmiai pažvelgi į manąsias akis. Jos beveik juodos. Tu skęsti jų tamsoje. Tai tik dar labiau tave svaigina... Šiuo momentu nieko negirdžiu, ką sako kažkas sėdintis mano galvoje. Aš noriu... Aš noriu visko... Noriu viską
pamatyti ir pajusti. Nenoriu, kad liktų nepastebėta net ir pati slapčiausia tavojo kūno vietelė...................


From:    Reda

................
Nebegaliu ilgiau žiūrėti į tavo akis... Jos tokios... Bijau... aš vėl bijau... ar yra vaistų nuo tokios liguistos baimės? Bet širdis sako
visai ką kitą, kipsiukas kužda man į ausį pragaištingus skatinimus: atsipalaiduok, leisk įvykiams tekėti savo vaga... Gal paklusti? Gal
nors kartą paklusti? Ar aš galiu tavim pasitikėti? Nėra kada svarstyti... Noriu priglusti visu kūnu prie tavojo. Nukeliu savo
ranką nuo tavo peties ir apkabinu per liemenį. Dabar tu mano glėbyje... Mano abi rankos liečia tavo nugarą. Kam tie rūbai? Pakelk rankas - aš dabar neturiu jėgų, kad galėčiau perplėšti tavo marškinėlius, o ir kam gadinti gerą daiktą? :) Apkabink mane stipriau - aš noriu
tavo artumos, aš noriu tavo šilumos... Ne, kažkas ne taip... Ach, tie rūbai... Atsitraukiu ir, lėtai per galvą nutraukiu suknelę.
Prieinu prie tavęs ir apkabinu. Kaip malonu... Mano rankos glosto tavo nugarą. Aš jaučiu tavo rankas, kylančias nugara į viršų ir virpu
iš nekantrumo. Pagaliau tu randi mano liemenelės sagtelę ir atsegi... Mano išlaisvinti iš nelaisvės balandėliai suspurda iš džiaugsmo.
Atsitraukiu truputėli, kad galėtum nuimti liemenėlę ir vėl priglundu prie tavo krūtinės. Man malonu, aš tirpstu is nekantrumo. Mano
krūtinė ištroškusi glamonių. Staiga tu suimi stipriai mane per liemenį ir kilsteli į viršų. Aš kojomis apsiveju tavo liemenį, rankomis apkabinu tavo kaklą. Tavo kūnas taip kvepia... Paeini truputi į priekį ir mano nugara nubėga šiurpuliukas: prisiliečiau prie šalto durų stiklo. Iš netikėtumo mano nugara išsiriečia. Tu, to laukęs, vieną ranką atitrauki nuo mano liemens ir palieti mano krūtinę. Tyliai suvaitoju iš malonumo. Norisi, kad tai niekada
nesibaigtų...


From: Vidmantas Nuolaida

.......................
Tavo skleidžiami garsai mane verčia eiti vis tolyn. Visi neramumai priversti bėgti šalin. Tavoji krūtinė... Man trūksta žodžių. Aš noriu
ją glamonėti. Aš trokštu ją liesti... Tai ir darau, bet man vis maža. Esu besotis. Man reikia dar ir dar, ir dar... Paguldau tave ant vėsių
grindų. Atrodytų, jog tai tave turėtų tik atvėsinti, o... Tu esi besotė. Lūpomis paliečiu dešiniosios krūties spenelį. O, koks tai
malonumas. Tu neiškentus atsisėdi ir pradedi bučiuoti mano lūpas. Jos nenumaldomos... Tu bučiuoji mano kaklą, krūtinę, pilvą... Ir kaip
galima atsilaikyti prieš tokią palaimą? Aš netelpu savyje ir nežinau, kur dėtis iš malonumo. Dievų šokis... Tavo rankos juda tokiu greičiu, jog aš nespeju... Jaučiu jas visur, kur tik įmanoma... Tu vėl palendi po manimi. Taip tavo rankos lieka visiškai laisvos, o manosios, deja, sukaustytos... Jos velia mano plaukus ir leidžiasi... Jau ant nugaros vidurio, juosmens, žemiau... Jos palenda po kelnėmis... Aš pats
nesugebu taip greit atsisegti diržo, kaip tai padarei tu... Negi aš galiu atsilikti? Aš ryte ryju tave. Tavo krūtinė - mano bučinių objektas... Aš
........................


From: Reda

........................
...svaigstu nuo tavo lūpų prisilietimo. Vėsios grindys dar neatėmė man nuovokos, todėl stengiuosi nepasiduoti tavo provokacijoms.
Atsegusi diržą, kelnes nutraukiu ant klubų. Dabar tu mano valioje. Dešine ranka lengvai kaip vėjo dvelksmas perbraukiu per tavo
išdavikišką išsipūtimą pilvo apačioje. Lyg fėjos dvelksmas... Aš taip noriu pažvelgti žemyn, bet tavo lūpos neduoda man net pajudėti į šalį. Pagaliau man pavyksta tave apraminti ir, pasinaudojusi tuo, apsiveju kojomis tavo liemenį ir apkabinu tave per pečius. Jaučiuosi
lyg būčiau prilipinta prie grindų. Tas malonu. Jaučiu vyro jėgą.
Įsisiurbiu į tavo kaklą. Pagaliau pasiekiau savo! Mane taip masina tavo kaklas, todėl negaliu nustoti jo glamonėti savo lūpomis ir
liežuviu. Kilsteliu aukštyn ir mano krūtinė prisispaudžia prie tavosios. Mes vėl viena visuma. Švelniai sukandu tavo kaklo odą.
Nagai nevalingai iš malonumo sminga į tavo nugarą. Pagaliau aš pasisotinu ir liežuviu pradedu irtis link tavo lūpų. Tavo lūpos to
tik ir laukė: jos įsiurbė mane visa jėga, bet man jau tas nesvarbu.
Švelniai stumteliu tave ant šono. Bet ką aš galiu padaryti prieš tokią vyrišką jėgą? Tu supranti mano užuominą ir mes nusiritame ant šono, paskui apsikeičiame vietomis. Dabar aš padėties šeimininkė. Aš pakeliu savo galvą, paskui atsisėdu. Mano kojos prie tavo šonų.
Pasislenku truputi link tavo kojų ir savo kūnu pajuntu karštį, plustantį iš tavo papilvės. Tas mane svaigina. Švelniai, kad neužgaučiau, pasilenkiu link tavo veido. Mano krūtinė remiasi į tavo kaklą. Švelniai švelniai pajudu savo sėdmėnimis pirmyn ir atgal - tai lyg masažas. Aš įsijaučiu... Nedidelė pašaipa spindi mano akyse. Aš įdėmiai žiūriu tau į akis, karts nuo karto lyžtelėdama savo perdžiuvusias lūpas ir įsisiurbdama į tavo ištroškusias lūpas...


From: Vidmantas Nuolaida

Bučiniai - tai viskas. Jie užveda ir padeda įsibėgėti. Bet jokių būdų jie negali atvėsinti. Tai jų minusas... O gal taip tik geriau? Aš
nejaučiu skausmo, kai tavo nagai raižo mano nugarą. Tai man patinka. Tai užveda ir tave. Taip tu išlieji mažytę dalelytę savo energijos. Tu jos turi visą begalybę... Tu vėl guli ant žemės. Karaliaus vieta priklauso man. Pabučiuoju į tavo kaklą ir staigiai kilstelėjęs palieku
tave be apsaugos. Tu visiškai nuoga. Taip... Aš to labai troškau, aš taip norėjau visą tai pamatyti. Dabar niekas nebetrukdo tave liesti.
Aš glostau tavo blauzdas, šlaunis, sėdmenis, nugarą, krūtinę, kaklą, plaukus... Taip galima ir pasiklysti. Bet aš juk turiu kompasą... Tu
esi manasis kompasas. Karts nuo karto nurodai teisingą kelią. Aš tavimi visiškai pasitikiu. Mano dešinė ranka paliečia tavo mišką...
Ji paliečia tavo lūpas. Jos neįtikėtinai karštos. Atrodo, jog tuoj sprogs. Jos tokios didelės. Jos prašyte prašo kažko... Kai tik mano
ranka sujuda - tu krupteli ir stipriai suspaudi kojas... "Aš noriu tavęs" - ištari tyliai... Šypteliu, lūpomis pasineriu į tavąją kūno
begalybę...


From: Reda

...pakeli galvą ir vis dar žiūrėdamas į mane pasislenki į viršų. Krupteliu iš netikėtumo. Viskas taip greitai vyksta, kad jau nebesugebu kontroliuoti nieko. Taip - tu mano valdovas. Tu mane nugalėjai. Aš pripažįstu tavo valią. Bet tai nereiškia, kad aš pasiduodu! Man naujas tas jausmas, kai kažkas tokio stipraus ir galingo mano viduje skverbiasi kelią link kažko dar man nežinomo. Man norisi, kad judėtum vis greičiau ir stipriau. Mano rankos braižo tavo nugarą, bet tu nejauti nieko. Aš vis dar netikėdama tuo, kas vyksta, plačiai atmerkusi akis žiūriu į tave, bet tavo karštos lūpos priverčia mane užsimerkti. Tai taip malonu. Kilsteliu klubus ir
bandau atitaikyti tavo judėsius. Man tikriausiai nekaip sekasi, bet jaučiu pasitenkinimą mano vidurius raižančiu skausmu. Iš padilbų
stebiu tavo vyrišką kūną, ritmingai judantį virš manęs ir vis dar negaliu patikėti... Pagaliau. Ant mano pravirų lūpų tekšteli lašelis
tavo prakaito. Aš apsilaižau ir pajuntu surūmą burnoje. Vyriškas surūmas. Pastebiu daugiau lašelių ant tavo veido. Jie pamažu leidžiasi link smakro. Reikia išnaudoti viską, nes galbūt...
Vis dar siubuodama klubais, pradedu lūpomis surinkinėti tuos kelis prakaito lašelius. Aš pasiimsiu viską. Mano rankos atsiduria tau ant
sėdmenų ir nagus suleidžiu į mikštas vietas. Uch, kaip malonu... Tau niekas jau neberūpi. Tavo judėsiai pagreitėja. Mane vis labiau uzvaldo
malonumas. Nebegalėsiu ilgiau sulaikyti savo ekstazės. Atrodo, kad vis labiau ir labiau panyru į tamsą, kurioje nėra nieko, tik kažkas tokio, kas mane gasdina. Tamsa mane gasdina. Bet toje tamsoje yra kažkas, kas kužda: atsipalaiduok, leisk savo kūnui panirti į gelmę.
Tas balsas, kuždantis man pasąmonėje tuos žodžius, toks malonus, kad nejučiomis pasiduodu jo įtikinama. Aš leidžiuosi vis gilyn ir gilyn... Į tamsą... Karštis užplusta mano vidų. Ir tuo pačiu metu pajuntu, kaip palaimos banga stipriai smogia man į veidą. Trumpam prarandu sąmonę. Tik trumpam. Atmerkiu akis ir susitinku su tavo akimis. Tavo akyse matau nuostabą ir klausimą. Taip, tu teisus - tu
man buvai pirmas. Aš švelniai švelniai pabučiuoju tau į lūpas ir sušnabždu: "ačiū tau..." staiga pajuntu, lyg iš mano kūno būtų atimama dalelė kažko labai malonaus ir pajuntu viduje tuštumą. Tu nusiriti nuo manęs ir atsiguli šalia. Aš sunkiai kilsteliu truputi į viršų ir padedu galvą ant tavo krūtinės. Grindų vėsa mus gaivina.
Nereikia jokių žodžių - viskas ir taip aišku. Atrodo tai tęsėsi visą amžinybę ir mūsų kūnai tokie suglebę. Reikia poilsio. Trumpam užsnustame... Po kiek laiko pramerkiu akis ir pamatau, kad tu dar miegi. Pajutęs mano žvilgsnį, pramerki akis. Aš ištariu: "man metas".
Atsikeliu, susirenku savo rūbus ir nueinu į vonią. Palendu po dušu ir po kiek laiko išeinu jau apsirengusi. Tu jau apsimovęs kelnes ir sėdi ant lovos krašto. Apsižvalgau aplink. Čia viskas taip primena mus...
Susiduriu su tavo žvilgsniu. Gal nori man ką pasakyti? Aš noriu, kad tu ištartum "neišeik", bet, nesulaukusi to, staigiai pasuku link durų... Gal dar susitiksim - mintyse sukasi viltis, bet mano ranka jau suka raktą ir, pradariusi duris neatsisukdama išeinu lauk. Kažkas ne taip, kažkas tikrai ne taip, bet nėra laiko svarstyti...


From: Vidmantas Nuolaida

.....................................................................
Tu išėjai. Likau vienas. Tyla skausminga. Pradėjau jausti apdraskytą nugarą. Visos mintys nukreiptos tik viena linkme - tavąja. Negaliu atsigauti. Ir taip iki vakaro. Naktį kas penkiolika minučių prabudinėjau, nes vis tu draskei mane, nes vis tu drebėjai, nes vis...
Aš viską prisimindavau. Tai pasiliko ne pačiame giliausiame mano galvos kampelyje. Visa tai užima tiek daug vietos ten. Aš vis tikėjausi. Nors sako, kad viltis yra kvailių motina, bet... O gal aš toks ir esu? O gal mano gyvenime nieko svarbesnio iki šiol nebuvo įvykę? Ir visgi aš tavęs laukiu... Aš noriu tave pamatyti dar kartą.
Aš noriu tave jausti. Gailiuosi nepasakęs tau "stok". O gal viskas būtų buvę dabar kitaip, jei būčiau sustabdęs ir paprašęs pasilikti? O gal būtų pakakę vien tik pasimatymo paskyrimo? Gal... Labai neryški ir sunkiai pastebima šypsena atsirado mano veide. O buvo tikrai gera...
....................................................


From: Reda

.........
Einu ir žvelgiu į žmones. Jie skuba. Pašėlusiai skuba. Vienas kitas atsisuka ir meta žvilgsnį į mane, į mano išdidžiai atstatytą krūtinę, į aukštai pakeltą galvą. Kažin, ar kas nors pastebi, kad aš JAU
moteris? Vis dar jaučiu dilgčiojantį skausmą tarp kojų... Bet tas nesvarbu. Isėdu į traukinį ir jis mane veža vis tolyn nuo tavęs.
Visos mintys sukasi apie tave. Ar tu įvertinai, ką aš tau daviau?
Įsitikinau pasakymo "bučinys - tai beldimas į viršutines duris, kad atidarytų apatines" teisingumu. Tu pabeldei ir aš įleidau.
Nesigailiu. Anaiptol. Aš laiminga. Aš vėl ir vel mintimis sugrįžtu į tą mažytį kambariuką, prisimenu grindų vėsą. Aš vėl noriu tavęs.
Dieve, ir kodėl aš taip greit išėjau? Kodėl tu manęs nesustabdei? Aš gavau tai, ko norėjau. Kažin, ką tu apie mane galvoji? Aš tikrai ne šliundra, kaip būtų galima padaryti išvadas. Aš neatsiduodu tam,
kuris to nevertas. Vėl malonumo banga užplusta mane. Kažkas kažko klausia, bet aš negirdžiu. Aš jaučiuosi tokia gera, aš noriu BŪTI tokia gera. Aš noriu tave apkabinti. Bet kaip aš galiu sugrįžti, taip
išėjusi? Vėl mintyse glostau tau plaukus, perbraukiu ranka tau per nugarą. Tu toks... Tikriausiai įsimylėjau. Ir vos matoma šypsena pasirodo mano veide... Naktį sapnuoju mus. Vėl ir vėl kartojasi
išgyvenimai. Ryte pabundu rami rami. Aš tikiuosi, kad tu susirasi mane. Aš tikiuosi, kad tau reikia manęs...


From: Vidmantas Nuolaida

...................................
Aš nebegaliu namie. Nebegaliu matyti ir būti toje vietoje, kur visa tai įvyko. Aš gailiuosi pats savęs. Niekada nesigailėjau praradęs nekaltybę. Dabar aš gailiuosi, kad neišsaugojau jos tau. O tu tai padarei. Tu sugebėjai ją nešti tolimą kelią kaip olimpiadoje nešamas olimpinis deglas. Tu įteikei man šią dovaną, man to net neįtariant. Aš ją paėmiau ir nieko tau nepasakiau. Ne... Aš išeinu į gatvę. Vaikštau nuo ryto iki vakaro tuščiomis ir pilnomis gatvėmis. Aš ieškau. Ieškau
tavęs. Tikiuosi, kad jei ne aš, tai tu mane pastebėjusi pribėgsi. Aš taip to laukiu. Man reiktų, jog tu pribėgusi mane apkabintum ir pabučiuotum. Taip. Man tik to ir tereikia. O toliau - man visiškai dabar
neįdomu, kas bus. Svarbiausia, kad tu atsirastum. Dabar aš tavęs nebepaleisčiau. Tu nebegalėtum išeiti. Surakinčiau tave savo rankų grandine ir visur būtum su manimi... Pradėjo lyti... Aš neinu namo,
nes ten vėl laukia bemiegė naktis. Aš vaikštau. Aš laukiu. Man visiškai nerūpi, kad per lietų ištuštėjo visos gatvės. O gal ir tu kažkur manęs ieškai? Gal taip yra? NE! Tu juk žinai mano adresą. Tu juk žinai, kur manęs ieškoti. O kas, jei tu manęs jau ten lauki? Bėgu nematydamas balų ir mašinų. Vienos pypsi, kitų vairuotojai su
užuojauta žiūri į mane. Štai mano durys. Įkišu raktą. Praveriu duris.
Viduje tuščia. Pasižiūriu spintoje, vonioje, tualete... Daugiau nėra kur žiurėti. Vėl išeinu į gatves. Vėl klaidžioju jomis...
.......................................................


From: Reda

................
Sėdziu namie ir svajoju. Reikia mokytis, bet aš negaliu savęs priversti. Aš dar tiek daug nemoku... Gaila, kad nepasiūliau tapti
mano mokytoju... Gaila. Bet negalima taip rizikuoti savo jausmais. Aš būtinai tave įsimylėčiau. O taip negalima rizikuoti. Bet ką tas pakeis - aš jau dabar tave įsimylėjau... Blogiau nebus. Pasiryžčiau,
jei žinočiau, kaip tu mane sutiksi. O ir iš kur aš žinau, kur tu tiksliai gyveni - tik vietą atsimenu, o paskui buvo viskas lyg per miglą. Tiek to - vistiek nieko neveikiu. Nueinu pas draugę. Siūlau
jai važiuoti į Vilnių, nors apytiksliai susirasiu tą gatvę, nors pažiūrėsiu į tavo buto langus. Aš labai tavęs ilgiuosi. Labai labai...
Noriu, kad tavo rankos liestų mano kūną, tavo lūpos bučiuotų manąsias.
Aš noriu tavęs... Vėl važiuoju traukiniu į tą išganingąjį miestą.
Šiandien viskas išsispręs - jei nerasiu tavęs, tai daugiau ir neieškosiu, na, o jei netyčia susitiksim... Viskas priklausys tik nuo tavęs. Kaip pažiūrėsi, kaip elgsies. Tiek to - rizikuoju. Draugė mane supranta. Ji bando atitraukti mano dėmesį, nes aš jau kelias dienas liūdžiu. Aš jai bendrais bruožais papasakojau, kas atsitiko - ji mane supranta. Išlipusi iš traukinio apsižvalgau aplink. Pamačiusi
aukštesnį vaikiną krupteliu: "gal tu?" Bet ne. Einam link tos gatvės.
Negaliu atsiminti, kur tiksliai aš buvau. Niekaip negaliu. Kažkur matytas namas. Pakeliu galvą aukštyn į langus. Nieko. Taip ir turėjo būti - tyliai sau pagalvojau. Apsisukam ir einam toliau. Mintyse prie
tavęs prisiglaudžiu ir pasijuntu tokia rami...
..........

From: Vidmantas Nuolaida

...........................................................
O aš net neįtardamas nieko toliau blaškausi po miestą. Tu juk net neužsiminei apie savo gyvenamąją vietą. Jei aš žinočiau bent kažką, tai griebčiau ir šiaudą beskęstant. Svarbiausia, kad tik galėčiau vėl
pajusti tave. Man dabar daugiau niekas neberūpi. Telefonas jau ne kartą kišenėje skambėjo, bet as neatsiliepiau. Aš net nepažiūrėjau, kas skambino. Visiškai sušlapęs sėdžiu ant Gedimino kalno. Žiūriu į
horizontą ir nieko ten nematau. Nematau ne todėl, kad ten nieko nėra, o todėl, kad mano akys nenori nieko matyti. Šalta... Nėra kam sušildyti... Prigulu. Susiriečiu ir man jau šiek tiek šilciau. Užmerkiu
akis. Šį kartą sapnas malonus. Šį kartą aš jaučiuosi gerai. Man taip šilta ir ramu. Sapne niekas manęs netrukdo ir nerimas pasilikęs toli toli. Aš kitoje erdvėje, aš toli nuo čia. Aš nebenoriu prabusti... O
kas norėtų palikti tokią šiltą, malonią ir gerą sapnų karaliją, bei grižti į žiaurumo, skausmo, vienišumo pilną butą, gimtąjį miestą, šalį, pasaulį... Ten, kur aš dabar, yra net ir mažutėlis saulės
spinduliukas..................................................


From:    Reda

...........................................................
Nieko neįvyko. Kaip visada nieko neįvyko. Dar vis puoselėjau nedidelę viltį tave surasti, bet dabar jau viskas prarasta. Taip man ir reikia. Mėgstu numatyti viską iš anksto. Taip ir turėjo būti. Bet
kodėl aš nenumačiau, kad man taip truks tavęs? Kodėl tas neįėjo į mano planus? Daugiau neplanuosiu. Šiuo atžvilgiu daugiau neplanuosiu.
Kodėl man taip nyku širdy? Reikia atsipalaiduoti. Draugė pasiūlo nueiti į kokį bariuką ar klubą. Atsipalaiduoti, pamiršti, negalvoti...
Net nematau, kur nusitempia mane draugė. Pajuntu, kaip tyli rami muzika apsupa mane iš visų pusių, pasijuntu dar blogiau. Noriu, kad tu būtum šalia. Trokštu tavo artumos, aš pasiilgau tavo šilumos. Man
dar blogiau. Atsisėdam prie staliuko, pasiimam meniu. Nieko nenoriu.
Vynas taip vilioja. O jei dar būtum šalia... Veju tas mintis į šalį.
Reikia susitaikyti su likimu. Užsisakom po taurę karšto vyno, nes mes jau sušalę po klaidžiojimų ir nuo lietaus. Karštas vynas maloniai kutena man gerklę. Jaučiu, kaip šiluma kyla į viršų. Man truputį pakyla nuotaika. Norisi šokti. Bet nieks čia aplinkui nešoka. Norisi dar isgerti. Bet čia netinkama vieta. Pasitariam su drauge ir nusprendžiam susirasti kokią triukšmingą vietą. Patraukiam toliau Vilniaus gatvėmis. Tamsu ir aš nieko nesuprantu, kur mes einam.
Kažkur groja muzika. Tiek to - tiks ir čia. Net neįsidėmiu, kaip vadinasi šis pastatas ar klubas, ar baras - nesvarbu. Man jau nieks nesvarbu. Nueinam prie baro ir užsisakom...ką čia pasirinkus - alų ar
vyną? Tiek to - alaus noriu labiau. Pasiimam bokalus ir nueinam prie staliuko kažkur kampe. Paradinės durys matosi aiškiai. Kaip būtų netikėta, jei staiga įžengtum pro tas duris - pagalvoju ir toliau jau karts nuo karto žvilgčioju į duris - gal mano noras išsipildys...
.............. 


From: Vidmantas Nuolaida

.......................................
Aš girtas... Aš girtas... Aš girtas... Aš taip jaučiuosi, nors alkoholio nė lašo nepaėmiau į burną... Galva svaigsta. Man dabar jau viskas visiškai vienodai. Aš net nesiorientuoju, kur esu. O tai man
visiškai ir nerūpi. O koks skirtumas? Man taip gera, kai svaigsta galva ir neisileidžia blogų, bei kankinančių minčių. Man malonu. Visi aplink nervina. Nors tų aplink kaip ir nėra. Tai tik dar vienas mano
fantazijos žiedas. Tolumoje girdžiu grojant muziką. Ji tokia maloni.
Ji taip mane užveda ir traukte traukia pykti. Gal taip liksiu geras ir ramus? O jei ir girtumas išnyks? Ne, reikia bėgti. Bet muzika mane supainiojo savo nerealiu šilumos srautu. Aš nepajudu. Mano kūnas
nebeklauso proto... O gal taip ir geriau? O gal... Lauk visus "gal"!
Atidarau savo malonumų kambario langą. Atidarau viską, ką galima. Taip išleidžiu iš savęs visus mažyčius gyvunėlius. Jie vardu emocijos. O kam man jos? Kam? Gyvenimas nuostabus.........................


1999 Birželis