Šokoladinis pyragas arba banalybė

Meilė be atsako dažnam skamba arba banaliai, arba labai skaudžiai. O man ne. Man šitai - gyvenimas. Šiltas ir sūrus, liūdnas ir juokingas. Kad ir kaip nekenčiu šito žodžio, jis dar ir ironiškas.
Mano gyvenimo meilė nemoka manęs mylėti. Užtad kepa velniškai skanų šokoladinį pyragą. Ech...
Ji mane moko gyventi, nors aš už ją vyresnis beveik dešimčia metų. Kai su ja šneki, gali užmiršt ne tik amžiaus skirtumą, bet ir apskritai kas esi. Savo veido išraiška, šypsena ir žodžiais visus žmones paverčia lygiais. Taaaip, ji nuostabi. Ir tik pamatęs gali nuspręst, kad ypatinga - tai tos spinduliuojančios, atviros gyvenimui akys. Smalsuolė, domisi visu pasauliu.
Man būdavo taip sunku, kai jai sakydavau, kad myliu, o ji tik šyptelėdavo ir padėkodavo. Nes mane ji myli "kitaip". "Kaip draugą". Kokia nesąmonė - tada atrodydavo. Dabar pripratau ir esu be galo dėkingas už tą nuoširdumą.
Aš kadanors ją vesiu. Girdi, mažyle, tu už manęs tekėsi. Kadanors. Galbūt. Jeigu man pasiseks. Arba pasaulyje bus dar vienas vyrukas, kuris mirė nevedęs.
O kramsnodamas šitą dieviško skonio pyragą vėl apkabinu likimą už tai, kad ją sutikau. Myliu gyvenimą.