nepažįstamojo garai

Tu nepažįsti manęs
Nežinai kiek kart
Kritau nuo laiptų
Išties matai tik kavos likučius
Eikš, prisėsk išgersim kartu
Valandą turim šiam pasauly keistam
Aš girdžiu, kaip tu skaičiuoji mano mintis
Skubėk, nes jos išgaruoja
Akimirksniu pavirsta šios kavos aromatu
Vaizdas už lango slidus, bet tu žiūri tik
Į  mano plačiai užmerktas akis
Cypteli, bandomi atverti tavo ledinių žodžių, vokai
Ką tik supratau, tu bandai rainelej mano akių
Užstojamų nepažįstamojo garų
Įskaityt teisingą atsakymą į šį sudėtingą klausymą
Tai klausyk: „akys mano perdaug skalautos sūriu vandeniu
                                          kad tiesą sakytų“
Ėmiau ir ištariau tyliai: „Aš krisdama užmerkiu akis
Ir užtylu amžiams
Nejausdama skausmo
Ir nieko aplink... „