Iš bučinuko vaikystės dienoraščio

Kelias

Saulė šviečia į dulkėtus mano batus. Sustoju ir žiūriu į kelią. Miškas baisus – jis miega, o pro miegus graudžiai murma:
- Kur veda tas kelias?
Supratau, kad miškas nepraleidžia, todėl kad nežino – koks tai kelias.
- Tai kelias pas mano močiutę. – pasakau garsiai ir drąsiai einu saulės nušviestu taku tolyn.
Miškas suošia ir … pajuda kartu su manim.
- Eime, eime, pas mano močiutę, visiems vietos užteks, - šaukiu.

Miškas šypsosi.

Greitai, lydimas prabudusio miško, ateinu pas močiutę.
Močiutės sodybos pamatymas
Močiutė gyvena prie upės.
Kelias, kuriuo ateinu, vingiuoja iš miško ir atsiveria į žalią, plačią pievą.
Išlendi iš miško ir pamatai močiutės sodybą.
Širdutė iš džiaugsmo pradėjo spurdėti ir iškrito pievoje. Pagavo ją mažas drugelis ir nusinešė.
“Negalima eiti pas močiutę be širdelės”. – pagalvojau ir ėmiau vytis sparnuotį.
- Tu ištark stebuklingą žodį ir aš paleisiu tavo širdį, - šaukia drugelis.
- Močiute, - sušukau ir drugys paleido mano širdį.
Įsidėjau ją į krūtinę ir puoliau močiutei į glėbį.

Pieno gėrimas

Ant sienos kabo gelsvos nuotraukos.
- Tai mano mama? - paklausiau, rodydamas į moterį balta suknele, glėbiu išskėtusia rankas. Ji šypsojosi.
- Ne, tai .. aš.., - pasakė močiutė.
- Močiute, kodėl tu nenešioji baltos suknelės?
- Tai buvo seniai…pasenau…
- O kodėl tu pasenai?
Močiutė pripylė pieno. Pažiūrėjau: o puodelyje kažkas plaukiojo.
- Močiute, kažkas įkrito, - sakau.
- Oi, nebijok, ten nieko be pieno nėra…
Pradėjau gerti.
- Močiute, ten tavo šypsena, - pasakiau ir padėjau puoduką.

Saulė kambaryje

Kambaryje ant stalo stovėjo ąsotis pieno ir aviečių uogienė.
Įsiklausiau – aviečių uogienė dainavo apie saulę.
Kambaryje po vidurdienio tylu ir karšta, todėl daina skambėjo lyg aidas.
Atidariau langą.
Staiga saulė užtemo.
Lyg debesis skrido kamanė.
Pasislėpiau po stalu.
Nutūpė.
Kamanė buvo tokia didelė kaip eglė prie kelio pas močiutę, o jos šešėlis kaip visa upė.
Ji išleido smaigalį lyg gaisrininkų kopėčias.
Užsimerkiau. Man drebėjo ausys.
Atsimerkiau.
Kamanės akys buvo kaip laikrodžiai. Ji nusikvatojo ir nuskrido.
Vėl tapo šviesu, tik nebebuvo aviečių uogienės.
Išropojau iš kambario.

Susipažinimas su šunimi

Priartėjau prie šuns.
- Aš atėjau iš didelio miesto. – pasigyriau.
Šuo ramiai pasižiūrėjo, o akyse pasirodė ašaros.
Praėjusią vasarą jis linksmai vizgino uodegą, kai mane pamatė, o dabar jis ramiai gulėjo.
“Kodėl jis paseno? – pagalvojau.
- Kada nors aš tave paglostysiu…kada nebijosiu.
Šuo suurzgė.
- Sakyk, kodėl tu pasenai?
- Pravėręs nasrus jis sustaugė:
- Nuoboduuuu.

Šiaudai ir žiurkė

Įėjau į daržinę. Lauke švietė saulė, buvo šilta tarsi šventovėje. Spindėjo saulėje besiraitančios dulkės. Šienas ramiai miegojo. Nusivilkau marškinius, išsitraukiau širdį ir kroviau vėsumą. Širdis gailiai murkė.
Iš šiaudų prie pat durų išlindo žiurkė. Mes ilgai žiūrėjome vienas į kitą.
Iš jos akių aš supratau, kad ji labai alkana.
Aš išbėgau iš daržinės pirmas.
Nakties pasveikinimas
Močiutė sėdi prie krosnies ir žarsto nukritusias žvaigždes. Ant sienos tiksi laikrodis. Ji uždaro krosnį.
Ji eina ir suka svarsčius. Tie mieguistai griežia dantimis.
- Miegok, - sako močiutė.
- Langas visiškai juodas, tik švyti mėnesienoje medžiai.
- Aš noriu… mažo .. noriu…
- Šlepsiu basomis kojomis per grindis. Močiutė atidaro duris. Mėnulis šviečia ant tako.
- Šalta? – klausia močiutė naktį.
Naktis ir aš – tylim. Naktis apkabina mane.

Močiutės gelbėjimas

Atsimerkiau – švito. Išlipau iš lovos. Šalia auganti slyva buvo šlapia.
Rūkas žiūrėjo prisimerkęs.
Pievos gale išgirdau aštrų brūžavimą.
Asla šalta, o žemė kieme – šlapia..
Suskaudo ties krūtine. Iš burnos veržėsi garas..
Kažkas juodas ir kuprotas lingavo apkritęs rūku pačiu pievos pakraščiu.
Nugalėdamas baimę, lydimas pavandenijusių rūko akių, bėgau per sidabrinę pievą.
Buvau netoli, kai pamačiau močiutę, nešančią didžiulį žolės sietą. Šalia, pastatęs ausis, sėdėjo šuo.
- Tu nepasensi. Tu neišeisi. Tu niekur neišeisi. – šaukiu.
Močiutė pastato sietą ir paima mane už rankos.
Šuo žiūri į mane. Jis visas spindi, jis aplipęs rasa.
Verkiu, o ašaros panašios į rasą tik žymiai didesnės.
- Aš tau išviriau bulvienės, - sako močiutė.

Bulvienės dorojimas

Žiūriu į veidrodį, kai močiutė paduoda man garuojantį dubenį bulvienės.
Kokios didelės mano akys.
Močiutė uždaro krosnies dureles.
Bulvienė prisimerkusi stebi mane.
Griebiu šaukštą ir įmerkiu į dubenį. Šaukštas nugrimsta ir į kaušelį įsirita bulvė.
- Valgyk greičiau, - sako močiutė.
Imu pliekti bulvienę ir ji staugdama lipa į burną.
Močiutė kviečia melžti karvės
Žiūrėjau į mišką, kai močiutė pasakė:
- Eime.
Ji paėmė mano ranką ir mes ėjom pamiške, takeliu per mišką iki laukymės, kur augo didelė žolė. Ten ganėsi karvė.
“Kokia ji milžiniška ir pasiklydusi pievoje. Kiek daug karvė turi valgyti – visą žemę”. – pagalvojau
Močiutė nusišypsojo:
- Nori padėti man melžti karvę? - paklausė.
- Noriu, - pasakiau, žiūrėdamas į neaprėpiamą žemę.

Maudynės piene

Pienas sunkėsi čiurkšlėmis ir vis šokinėjo putomis iš kibiro. Pamačiau žiogą.
Tas prišoko prie balto pieno putų, apsidairė ir nusiplėšė drabužius.
- Ech, - sušuko žiogas ir puolė maudytis. Jis trynė sau ūsus ir kaklą, žalias akis ir dantytas kojas, kol putos virto debesėliu. Tada apsirengė. Atsiduso ir nušokavo į pievą.
Ilgai žiūrėjau į krentantį pieną ir žylančią saulę pieno klostėse.
Atsidusau.
- Ech.

Vakaro artėjimas

Močiutė košia pieną. Šiltas pienas stingsta koštuvėje. Lieka putos, spygliai, maža musytė ir saulė. Ji sunkiai guli koštuvėje.
Močiutė vis laiko, o ji guli ir nešoka į dangų.
Matau kaip močiutė pavargo laikyti saulę – jos rankų gyslos išsiplėtė ir tvinksi tvinksi.
- Kas, močiute? – paklausiau.
- Jau vakaras arti – matai saulė pavargo.
Kojų mazgojimas
Močiutė sako:
- Nusiauk kojas…
Nusiaunu batus.
- Kišk į vandenį kojas.
Kojos pasineria į vandenį. Šiltas vanduo ieško kojose dienos nuovargio. Jaučiu kaip močiutė atsargiai trina mano kojas, o rankos dainuoja apie dienos nuovargį.