Žvaigždės kartais krenta

Jis sėdėjo prie savo kompiuterio kaip visada susikūprinęs ir spaudydamas mygtukus. Ausis glostė rami muzika. Tai Rimas - mažos kaimo mokyklos septintokas. Rodos toks pat kaip visi. Tačiau jo širdelė buvo kitokia.
Mama tyliai praveria duris ir atsisėda ant lovos. Ji čia visada laukiama, visada palydima geru žodžiu. Rimas nustoja kažką spaudyti klaviatūroje ir atsisuka į mamą. Užsimezga pokalbis. Nepamenu apie ką juodu klabėjo. Ne apie tai ši istorija. Artėja Rimo gimtadienis. Jis sudarinėja sąrašus ką kviesti, ką ne. Mama tik šypsoti ir numoja ranka. Tegul.

Praėjo keletas dienų. Berniukas buvo mokykloje, kai mama užėjo į jo kambarį paimti skalbinių. Stalas buvo tuščias, tik vienas prirašytas popierėlis gulėjo. Ji jį pakėlė. Didelėmis ir dar vaikiškomis raidėmis viršuje buvo parašyta "SVEČIŲ SĄRAŠAS". Nusišypsojo. Tačiau šypsena veide staiga tapo išgąstinga baime. Dėdė Jonas, kaimynas Anzelmas, senelis Brolius, močiutė Stefanija. Tai vardai kurie buvo įrašyti pirmu numeriu sąraše. Ties visų jų vardais buvo padėtas minusas. Visi šie žmonės jau seniai iškeliavę anapilin. Jų nebėra jau keletą metų.
Senelis su močiute žuvo per gaistą. Sudegė viskas: troba, tvartas, gyvūliai, rakandai, netgi kaimo svirnas aprūko. Skaudžiausiai dėl to išgyveno Rimas. Jis pats pasisiūlė budėti per naktis prieš laidotuves, pats nešė gėles. Turbūt būtų galėjęs, būtų pats šokęs į kapo duobę. Galbūt ne į kapo, galbūt į gaisro liežuvius. Gal po penkių, gal po dešimties metų jis tai prisimins, ir neleist taip nutrūkti keletui gyvybių. Senelis ir močiutė buvo palaidoti viename kape. Dažnai berniukas ten praleisdavo ištisas dienas. Krikšto tėtis tik dėl to tenai pastatė suolelį, kad vaikui nereiktų stovėti. Visi kaimynai jį gyrė, netgi pavydėjo senoliams tokio pavyzdingo anūko. Mama dažnai pastebėdavo, kad Rimas kažką nešasi, kažkokius popierius, rašiklius ir ilgai negrįžta. Visi garantavo, kad jis kapuose. Galbūt rašo, piešia, išsilieja. Niekas nesirūpino, pasitikėjo. Dažnai jis ten užsibūdavo iki vėlumos, kol mama ar dėdė su žiburiais ieškot pradėdavo. Negi ant vaiko pyksi, kad senelius lanko. Numodavo visi ranka.
Dėdė Jonas buvo bitininkas, dosnus, geraširdis. Ne toks kaip visi. Dažnai Rimas iš jo pareidavo meduotais skruostais. Na, tiesą sakant ne pareidavo, o parbėgdavo vejamas bičių spiečiaus. Dažnai jiedu eidavo bitininkauti, su arkliu jodavo už kaimo į laukus prižiūrėti bičių. Nors Jono benėra jau seniai, tačiau pasirodo vaikas jį dar vis prisimena. Bitininkas Rimui su 4 gimtadieniu padovanojo medinę mašinėlę. Labai saugojo. Deja, veikiausiai liko pas senelius. Per gaisrą. Bitininkas Jonas palaidotas tėvų kapinėse, už gero pusšimčio kilometrų. Kažkodėl Rimas po jo mirties niekada neužsiminė, nebuvo nei laidotuvėse, nei kada aplankyti.
Akis užkliuvo už kaimyno Anzelmo. Mama suraukė kaktą. Jug tai senas kaimo pirdžius. Nuolat rėkdavo ant mažųjų vaikų, vis vaikydavo iš kiemo, savųjų serbentų. O koks vaikas jų nenorės, ypač svetimų, nei sodint, nei rūpintis, tik valgyt. Našlys. Sklido kalbos, kad vienintelę žmoną jis nužudė, perpjovė kaklą su degtinės butelio dužena. Dažnai ateidavo šis nukvakęs senis pas Rimo mamą ir skųsdavo, kad susivarkytų su savo velniūkščiu. Mama tik linktelėdavo galva ir nusijuokdavo niekam nematant. Išvažiavo šis bene seniausias kaimo gyventojas. Kažkas sakė, jog į miestą ar į didesnį kaimą. Pas seserį lytais. Neseniai į kaimo paštą atėjo telegrama, jog Anzelmas žuvo. Girtas eidamas nepamatė atvažiuojančio traktoriaus. Visi tik lenviau atsiduso. Pasirodo ne Rimas.
Mamos akys buvo sutrikusios ir pasimetusios nei bet kada. Ji net nesitikėjo, jog jos vaikas galėtų taip sumąstyti. Kol galiausiai užkliuvo už "TĖTIS". Iš sutrikusių akių ėmė sungtis ašaros. Tėtis. Tėčio nėra. Vaikas nematė jo. Na, buvo vienas kartas. Kai tik gimusį Rimą tėvas pamatė. Tada jis buvo girtas. Smogė mamai per veidą ir išėjo. Niekada daugiau nebegrįžo. Niekada nematė jo ir kaimynai. Mama su Rimu niekada nešnekėjo ta tema. Ji net nenumano iš kur jis pamena jį. Tėtis buvo įrašytas kažkur vidury sąrašo. Prie vardo buvo padėtas pliusas. Vėliau jis nubrauktas ir padėtas minusas. Tai dar labiau skaudino mamą. Ji nebesulaikė ašarų, sviedė lapelį į šoną ir pati nubėgo į savo kambarį. Krito ant lovos ir verkė. Gal valandą, gal dvi. Žinojo, jog Rimas greičiausiai eis pas draugą pažaisti, todėl grįš vėliau. Mama mąstė. Ji niekaip nesuprato, kodėl vaikas parašė tokius dalykus, kodėl jis juos prisimena, kodėl neištrina iš galvos, galiausiai kodėl prie tėčio buvo parašytas pliusas? Galva plyšo nuo klausimų, minčių, bet, deja, ne nuo atsakymų. Ji pyko ant sūnaus, pyko ant tėvo, pyko ant savęs ir ant viso pasaulio. Pyko todėl, kad nežinojo kas kaltas dėl to. Troško sužinoti visą tiesą. Veltui. Užsimetė švarką ant pečių ir išėjo į lauką. Čia prie kojų pripuolė šuo. Mama tesugebėjo pažvelgti rūsčiu žvilgsniu. Šuo pasitraukė pabrukęs uodegą. Ji išėjo ant kalno. Tą kalną ji sužinojo, kai pirmą kartą prieš daugiau kaip 15 metų nusivedė tėvas. Ten praėjo gražiausios dienos, kaskart po paskaitų ji bėgdavo ant to kalno susitikti su Rimo tėvu. Tądien prisiminė tuos laikus. Metė į šalį skarą ir keleklūpsčiom bėgo ten, nė motais buvo ir šiukšlinas upelis, ir karvių aptvarkas, ir kaimyno arklys vidury kelio. Per visur ji skriete perskriejo. Susenęs kaimynas tik atsisuko, tesugebėjo sumurmėti "pakvaišęs jaunimas" ar kažką panašaus. Širdis su kiekvienu žingsniu plakė vis stipriau ir stipriau. Ir štai ji jau ant kalno viršūnės. Čia beveik niekas nepasikeitė, nors paskutinį kartą čia buvo prieš 15, gal 10, metų. Tas pats suolelis, ta pati žolė, nuo kalno atsiskleidžia ta pati panorama. Matosi visas kaimas, dalis kito. Matosi ežeras, šilas, paukščiai. Hipnotizuojanti atmosfera. Ji stovėjo ir žiūrėjo. Žiūrėjo. Žiūrėjo į tolį. Virš galvos praskrido pelėda. Moteris virpėjo, ji virpėjo tarsi drebulės lapas, tarsi žalias lapelis, kuris tuoj tuoj nukris, vos papūtus vejėliui. Ir jis papūtė. Atgavusi kvapą, nusiraminusi, ji atsisėdo ant žemės. Atsigulė. Ilgus susivėlusius plaukus paguldydama šalia savęs. Žiūrėjo į svaiginantį dangų. Kerintį. Tarsi kažko laukdama ji atsisėdo, atsuko nugarą į besileidžiančią saulę ir...  ten sutiko jį. Žmogų. Kažkoks žmogus čia pat atsirėmęs į akmenį, sulenkęs vieną koja kažką braižė žemėje. Nusisukęs. Mama tarsi sustingo. Kaip ji galėjo jo nepastebėti. Suprato akivaizdžiai parodžiusi nostalgiją šiai vietai visiškai nepažįstamam žmogui. Nepažįstamasis tarė: "Seniai čia nebuvai. Kažko lauki?". Tas balsas. Mama sustingo vietoje, visas kūnas nutirpo. Tas balsas pažįstamas iki skausmo. Tas balsas ir juokingas "v" raidės tarimas. Nepažįstamas tarė: "Na, ko tyli? Amo netekai?". Moteris sugebėjo kukčiodama tepasakyti "tu, tu...". Vyras:
- Taip aš. Nuo to laiko, kai tu mane palikai gyvenu čia. Čia mano oazė, čia mano gyvybės šaltinis, saulėtekis ir saulėlydis. Retai kas čia ateina.
- Tu visą laiką neturėjai kur gyventi?
- O ką? Nepradėk gailėtis.
Dulkinais ir nutirpusiais žandais nusirito ašara. Ne tik jai, bet ir jam. Gal tik jis neparodė, iš kart nubraukė senu tamsiai raudonu megztiniu. Tas žmogus buvo tėtis. Rimo tėtis. Visą laiką jis gyveno čia. Bet išgyveno. Ir atrodo pakankamai gerai. Ne kaip miškinis. Tą akimirką mama apalpo. Atsibudo jau sumetus. Trobelėje. Trobelė sovietiniais laikas priklauso kolūkio pirmininkui, atvažiuodavo čia pasimėgauti perkama meile. Dabar kolūkio nebeliko, apleido ir trobelę. Vyras ją išvalė, sutvarkė, apsigyveno. Mama pramerkė akis ir išvydo tik žvakės šviesos nušviestą kambarį, tėtis kažką krapštė kampe.
- O, prabudai? Apalpai. Štai imk arbatos ir eik namo. Vaikai pasiges.
- Gyvename dviese su Rimu.
Dar apie kažką juodu šnekėjosi plankiomis frazėmis, bet nebepamenu. Tėtis vis kartojo, jog ji jį išvarė. Mama tvirtino, jog išėjo pats. Tik tarpdury mama atsiminė dėl ko ji dabar čia.
- Antradienį Rimo gimtadienis. Tavo vardą radau svečiu sąraše.
Taip jie ir išsiskyrė. Trenkė durimis ir išėjo plyštančia nuo nežinios galva namo. Mamai vėl pasipildavo ašaros vos pagalvojus apie tą vietą. Namuose dar vis degė žvakė, kurenosi krosnis. Rimo dar nebuvo. Grįžo ir jis.
- Gal galėčiau jus pavaišinti šokoladu? - buvo pirmieji jo žodžiai. Vaikas buvo labai pavargęs todėl užsnūdo čia pat su šokoladu rankose. Mama priėjo, nuo ašarų išbrinkusiu veidu pabučiavo mažylį į kaktą. Apklostė ir paliko snausti.

Antradienį pas Rimą norėjo ateiti daug draugų. Pasikvietė vos keletą. Sedėjo kambaryje, gėrė arbatą, šnekučiavosi. Dažniau tylėjo. Bepradedančia spengti tylą nutraukė skambutis. Į duris. Mama priėjo prie durų. Ten stovėjo pasiuntinukas. Ne tėtis. O ji tikėjosi. Tikėjosi ir Rimas. Paslapčia. Pasiuntinukas atnešė gėlių. Ir raštelį. "Myliu". Vienintelis ir daug ką pasakantis žodis. Mama padėkojo, paėmė gėles ir drėkstančiomis akimis užlipo į palėpę. Ji sūnui neparodė nei gėlių, nei raštelio. Viską pasiėmė sau, tarsi būtų tai skirta tik jai. Palėpėje atsisėdo ant žemės ir po ranka pasitaikiusiu škuduru prisidengė veidą. Vėliau atsistojo ir priėjo prie didelės, įvairiausiai rašais išmargintos skrynios. Suraižytos. Atvėrė ją ir pajautė užplūstančią nuotaika. Nuotaiką persipynusią geriausių dienų praleistų su tėčiu kvapu, neapykantos smarve, skausmo giesme, laisvės euforija, vaiko klegesiu, meilės hiperbole ir dar daug ko trupunėlių. Visą tai davė tėtis. Rimo tėtis. Jautė kaip išsiskyrimo, baimės, skausmo skonis skverbiasi gilyn į širdį. Kaip neapykanta užvalgo visą kūną, protą ir sielą. Sukandusi dantis ir suspaudusi kūmštį sviedė gėlių puokštę ir raštelį į skrynios vidų, trenkė visa jėga ir nuskubėjo į kitą palėpės galą. Atsidarė langą. Seno beržo šakos braute brovėsi į vidų, kregždės skriejančios šalia vos per nago juodimą nekliudydavo krauju skrūvančių akių. Kol galiausiai karšti ir neaprėpiami besileidžiančios saulės spinduliai ištirpdė paskutinius nenuvalytus ašarų likučius. Mama pasirėmia į palangę, pašvelgia į rausvą dangų, kalno papėdėje girtuokliaujantį jaunimą. Norom nenorom pasuka galvą į jųdviejų kalno pusę. Nusiramina. Po valandėlės rymojimo uždaro langą ir ramiai vėl prisiartina prie skrynios. Atveria ją. Vėl tie patys kvapai. Pritūpia ir pasiremia į skrynios kraštą. Lėtai ištraukia kažkokią drapaną, kurią paliko tėvas kai išėjo. Ištraukia ir blizgančio metalo gertuvę - ją mama padovanojo jų metų draugavimo proga. Iš kampo ištraukia senus nudėvetus batus, sviedžia kažkur į šalį. Pagaliau ištraukia ir nuo batų išsitepusį raštelį skirtą Rimui. Įsideda į kišenėlę prie pat širdies. Ištraukė ir nedidėlę dėžutę. Atidarė. Ten geltonas, blizgantis, su baltu brangakmeniu žiedelis. Sužiedotuvių, taip ir nebeužsidėjo mama jo. Mama suspaudė žiedelį rankose, priglaudė prie širdies, atsiminė tą lietingą, viejuotą rudens dieną, kuomet tėtis jai pasipiršo. Buvo gal kokia spalio 12. Abu išplaukė paplaukyti valtimi, jau buvo šaltoka. Tačiau jų tai neišgąsdino. Kaip ir neišgąsdino tamsūs debesys virš galvos. Tėtis tikėjosi smagiai praleisti laiką, simboliškai išgerti vyno, padovanoti žiedą. Tačiau vos nuplaukus prasidėjo liūtis, su žaibais, griaustiniu. Ko nesvietiškai bijo mama. Neliko kur dėtis, kaip plaukti į kitą ežero krantą ir ten laukti pabaigos. Pratūnojo beveik iki tamsos. Galbūt tas vyno butelis dar tebeguli kažkur anapus ežero, pakrūmėje. Lėtai ir nenoromis mama grįžta iš gerųjų prisiminimų pasaulio. Dar keletą kartų pavarčiusi, perbraukusi ranką jį užsidėjo. Pasižiūrėjo ar tinka. Tiko. Ištraukė dar pora daiktų, pasvajojo, prisiminė. Kol galiausiai liko vienintelis daiktas skrynioje. Šiandienninė rožė. Perlūžusi. Mama ją pakėlė, pajautė kaip aštrūs spyliai lenda į jos švelnią odą, tačiau ji spaudė smarkiau ir smarkiau. Dar smarkiau. Ašarų lašai lašėjo į sulūžusios gelės žiedą. Ir jis niekam nematant atgijo. Atgijo amžina liepsna. Matoma tik... Rimui. Mama atsigulė, padėjo galvą ant tų pačių tėvo senųjų daiktų. Prisnūdo. Pažadino sūnus, kada jau visi snečiai buvo išėję. Mama pakėlė apsunkusią galvą. Apkabino sūnų. Vėl apsipylė ašaromis. Rimas neklausė kodėl ji taip elgėsi, kas skrynioje, kodėl visi daiktai išmėtyti. Vaikas jau seniai žinojo tiesą. Žinojo tačiau nieko nesakė. Berniukas pakėlė perlūžusią rožę, priglaudė prie širdies, tyliai lyg šėšėlis paliko mamą, o pats nuėjo praustis. Neraginamas įšoko į pižamą ir įsliuogė į lovą.

Paskui jis priėjo prie lango, naktis buvo šviesi, ir pamatė krentančią žvaigždę. Sugalvojo norą. Apie tėtį. Tąnakt jis jį sapnavo, kad tėtis ateina ir apkabiną sūnų. Nežinau kokį jis jį įsivaizdavo. Rimas miegojo ir džiaugėsi, jog gali būti su tėvu.
Tada nukrito kita žvaigždė, vėliau dar viena ir vėl... Rimas gimtadienį šventė su visais, kas įrašyti pirmi jo sąraše.


2003 birželio 27
Šiauliai