Pokalbis su savimi...

Kai lyja, atrodo, kad gyvenimas verda... Verda ten, už lango. Ir tu puikiai žinai, kad negali dabar plačiai atverti durų ir pasivyti už lango tolstančio, linksmai per balutes šokinėjančio silueto... Tau lieka tik žinojimas, kad jis kažkada buvo tavo... Arba bus - jei labai to panorėsi. Bet vis tiek dabar tu jautiesi niekam nebereikalinga ir nesuprasta... Vienatvė glosto tave is vidinės širdies pusės. Bet juk dabar tau kur kas labiau norisi jausti šiltų pirštų prisilietimus ant aksominės odos. Juk tu ką tik ją ištepei kvepiančiu kremu... Ji minkšta, minkštesne nei šilkinė paklodė, ant kurios rožės žiedlapiais kažkada buvo paberta jūsų meilė... Bet tas minkštumas dabar niekam nerūpi, nes tu nebeturi žmogaus, kuris degančiomis akimis pajaustų beprotišką tavo odos švelnumą... Nebeturi net to, kuris akyse pirmasis įžvelgtų užgimstantį liūdesį... Ir visai ne dėlto, kad lyja... Ne dėlto, kad saulė pasislėpė už jo blakstienų... Ir ne dėl to, kad jame jau ima dygti neapykanta tau. Neapykanta dėlto, kad norėjai prarasti viską... Jis bando tau meluoti... Bet tu nesi ta, kuria dediesi. Tu turi širdį, turi sielą ir už akių veidrodžio slepiasi jūra... Jūra, kurioje dar liko aštriais kampais pasidabinusių meilės kriauklelių... Ir tas kriaukleles tikrai kas nors atras, kai minkštomis pėdomis lakstys tavo gražios sielos užkampiais... Sielos, i kurią dar niekas neprasibrovė, sielos, kuri dar tyra ir nepaliesta klaikiai šleikščios išdavystės... Gyvenk taip, kad nesuterštum ir kitų sielos... Ir nebeliūdėk, kad praradai meilę, kad kartu praradai ir draugą. Taip būna. Atstūmus lūpas, kurios lenkėsi tavęs pabučiuoti, nebesulauksi tų pačių lūpų besilenkiančių sušnibždėti "tu mano draugė...". Toks gyvenimas. Lietus baigėsi. Atverk duris ir savo širdį. Nes užrakintos durys vilioja tik iki tol, kol surandi raktą... Mylėk... mieloji...