Pirmasis karas

I

Man reikia jų meistrų,
Jų miestų
Ir jų karo,
Kad galėčiau
Parėdyti
Jų pačių arba savo
Balagano dienas.
Prišaukiau jiems raides
Ir dar visokius kitokius ženklus,
Bet jie rašė ir kitaip
Nei aš mokėjau,
O balagano dienom
Po didžiuliu gaubtu
Viešai atsinešė tai,
Ko labiausiai iš jų norėjau.

Man reikėjo jų aistrų
Ir jų prieraišumo,
Kai mačiau priešai didžiulius plotus,
Kuriuose jų tik vienas kitas tūnojo,
O tuštuma dar tik pratinos kaukti.

Nei dykumoj jų pusiaukelė,
Niekuomet nebuvo jų nei tarp puodžių,
Bet kartais prisidengdami
Jie atsėlindavo,
O galvos, sulindusios į kapišonų tūtas
Boluodavo lengvas minkštėsis.

Neįmanoma.
Ta raidė kartodavos,
Šnibždesiai,
Sušokę į gurvuolius prieš dešimtis metų,
Kojų padai
Parudavę nuo geležingo vandens –
Juose alsavo tik vėjas,
Sausas ir triukšmingas,
O vakare –
Kartais į kanapą išmainytas liežuvis.

Greitakalbis iš jų,
Kai dar nebuvo išvytas,
Spalvotais raišteliais sutvirtinęs
Ploną pastogę,
Nešulinis vanduo,
Priemiestis bus jau sustingęs.

Taip, iš to miesto
Išgausi visa, ko ir tikiesi,
Nes senas anas, net akmenų
Dar galėtum surasti.
Nieks nebeprisimena
Akmens glotnios luobelės.
Ir kaip naujuosiuos paviršiuos
Graužimo žymės
Taip ilgai tveria?

Žinoma, reikia
Man ir jų paklusnumo,
Paskubom suręsto ir dar
Nedervuoto,
Mat galėsiu atrinkti,
Ne taip bus sunku,
Kaip ardyti suplūktą sluoksnį.

Tada dar reikės jų kastų,
Geltonų safyrų,
Ir bokštelis dailus
Bus trapiai baigtas.



II

Metas nugalėti.
Toks prieraišumas
Nebūdingas
Nei vieniems, nei kitiems –
Svoriu juk paskubinsi
Įtrūkį.

Aš jus suprasiu,
Tik tegu man duoda
Visą naktį ardyti šlaitą.
Geltona, skelbk!
Paskelbk, geltona!
Bet nei anų
Išvengsi,
Nei nukelsi
Nuo kalno blizgančią
Slidžią sausros.
Kantrybę.
Vieniems ir kitiems
Pakaitomis leidžia nekęsti.
Apniks gi viską
Kada nors atsirasiantis
Mandagumas.
Nepriešgyniauk!
Turėsi daug išmanyti.
Vaizdus pakeis sostai,
Tik sostai. Ir niekas kita.
Tuo pačiu
Prieis galas šelmystei,
Iš kurios visi pamatai pastatyti,
Tik šitai, beje,
Turėsi griežtai
Nutylėti.

Perdaug nesirūpinsiu prieglobsčiu tų,
Kuriems kirmėlės pradaužė galvas,
Kad vien herbams, (o jų čia tiek daug),
Vietos užtektų virš lauko.

Juos reikia mokyt,
(Manai, nežinau, kur kreipiuosi).
Sienoms atidavė viską
Ir nepešė nieko.
Ištikimas koks
Yra pyktis.
Mestelk, šit sklendžia
Džiaugsmingas sausas ristūnas:
Keturios dešimtys lubų po barškančia oda,
Ir nė vienas akmuo,
Jei tik buvo pakeltas,
Žemyn nenukrito.

Ypatinga mėsa –
Žvelgia briaunotasis iš padilbų,
Toks baltas,
Kruopščiai buvo matuotas,
Kad nieks nepralenktų.
Taigi užgimė dėsnis.


III

Gerai, kad taip atsimena,
Pažinodami vandenį.
Užmačiomis sužavėsi
Tuos, kurie aploja
Pergalingus ornamentų sietus.
Užtvindymams palanki
Diena šioji:
Verda mano auksas,
Jo putos kaip ikrai.
Buivolus suginiau atsigerti,
Liežuviais ištremti slidumą.
Antkapių niekam
Nėra gražesnių,
Nei tiems,
Prismeigtiesiems kriokliu.
Vertinu vandens išdidumą.
Proseniuos neatsimuša niekas,
Tik mes, anavai, apie juos
Vaikštom,
Prinešam sviesto:
Maloningasai paviršiaus aštrume,
Puikus taukuose tavo dėklas.
Kai matau, kaip prisisiurbia šleifas
Prie grindų, plokščių, pintinių,
Lipnumu,
Begaliniu lipnumu
Nubaudžiu daiktus.

Artintis, renkantiems duoklę,
Nedera per greit.
Įsižiūrėjimas pirmiau
Paruošia stalą ir suolus.
Abipus gesto
Buvo garų ir uodų.
Užkluptas nuodų įmantrumas,
Naršantis sąrašą dėsnių:
Keturiskart tepagarbins
Vieni kitus.
Nes taip tinka.

Kartais, būna, pamiršta
Jau veršiuose savo lakumą,
Lankstą padaro didžiulį,
Vėluoja,
Bet neužsimena niekam.

Virtinės vagia stulpus,
Pamatus gabalais
Mugėse maino,
Riejasi, siunta:
Iki kaklų
Apvalusis vanduo
Neva
Judesio guoliai.


IV

Tarpininkauja,
Bet metasi bėgti.
Velkantiems uodegas –
Šnypščiančios putos
Jų oras. Debesų
Maigomas nukrenta kalnas.
Tam
Tamsai
Tamtamų kupros
Tamsai vikriai
Kartumas kaip žaibas, kaip peilis.
Šipuliuose grakščiai užsisklendžia šokis
Statinių arba kokonų.
Dryžuoti vualiai pridengia
Bazilikų galvas,
Perpjautais aikštėm kaklais.
Auksinis lipnus sūkurys,
Tirštas purus ažūras
Sietynų ir šventinių indų
Tįsta ir varva per raudoną brokatą.
Antvožais, žilpstančiais auksu
Užtrenkti,
Užlipdyti purpurinę ertmę
Rutulio, įtvaruos pirštų.
Nieks nepaspruks:
Regimieji lyg rūktų laukymėj.

V
Kertiniai dydžiai,
Atsisakantys urvo.
Verdantys gyviai
Užtiško
Ant pavėsy gulinčių dangčių,
Skirtų pasmerkimui.
Vietos nėra –
Eina ir eina
Viešpaties triukšmas
Per visą gausybę
Aukščių.
Teisia,
Užmeta tinklą:
Kliūva kuproti,
Nuostaboj ỹra,
Galop išsisklaido
Akys ir sielos.
Mieguistas urvagyvis
Velkas paviršiun.
Prunkščia dangiškon sienon
Virtinės siaubo –
Garbanų šilko.

Atsigręžia –
Niekais
Paverstos kaitos,
Tirpstančios uolektys
Melsvo artumo:
Mat nevalia buvo
Laiko vilioti
Į prieglobsčius lėtus,
Perkelti staigiai žvilgesio šonų.
Turtas, trimitai;
Karštas margumas,
Išvirkščios naštos
Atveria guolius –
Miego tik nėr.
Šliaužia be saiko –
Nepermaldaus, veltui.
Neįtikės net
Paviršius paviršiun:
Plokščias į glotnų
Ašmeniu kreipsis.
Va, kerta.
Apsivynioja
Tąsus budrumas
Kaklus it speigas.

VI

Atsigręžia –
Niekais
Paverstos kaitos,
Tirpstančios uolektys
Melsvo artumo.
Mat nevalia
Buvo
Laiko vilioti
Į prieglobsčius lėtus,
Perkelti staigiai
Žvilgesio šonų.
Turtas, trimitai,
Karštas margumas,
Išvirkščios naštos
Atveria guolius –
Miego tik nėr.
Šliaužia be saiko –
Nepermaldaus, veltui.
Neįtikės
Net paviršius paviršiun,
Plokščias į glotnų
Ašmeniu kreipsis.
Krenta,
Užsivynioja
Tąsus budrumas
Kaklus
It speigas.