Aš pradedu bijot,
Kai nuskaidrėja stiklas
Aušrų, saulėlydžių fone
Ir siluetai pasidaro ryškūs,
Figūros eina tiesiai į mane.
Jaučiuos kaip augalas
Vengiąs gyvūno žvilgsnio,
Ar kaip žvėris
Medžiojamas žmogaus.
Nors prijaukina tas,
Kuris už stiklo,
Kokono guolio
Ieškau ant dangaus.
Žolėdžiai ryja mano plaukus,
Gyvūnai išlupa akis,
Didžiulė baimė
Smilkinius sugraužus
Išdegina vietas
Kur ateitis.
Tiktai širdis
Tarpugerkly įstringa
Ir ją iškosti
Tiesiai prieš mane, -
Tu visada
Buvai dukra aistringa,
O aš kaip pamotė
Laikiau tave.
hmz. manau tuo "laikiau" norima pasakyti prižiūrėjau*, arba auginau iš reikalo. na kaip gyvūną. Paradoksalu, bet tas gyvunas dabar pačia kramto. ir jis čia labai netgi tinka sakyčiau. vat :)
Dar loginė klaidelė: Žolėdžiai - gyvūnai, gyvūnai keisčiau į plėšrūnai, tuomet gaunasi antitezė: žolėdžiai-plėšrūnai. O pas tave gaunas taip, tarsi žolėdžiai nėra gyvūnai.
Sužavėjai:) Nuostabus eilėraštis, genn, nesitikėjau:) jame yra, o svarbiausia - tau pasisekė perduoti tai, kas nesumeluota, labai stipru ir tikra. Tik Apsigalvojau bus teisi: "ant dangaus" yra stiliaus klaida, nebent ją turi apžaisti eilėse, įžaisti, kad pateisintum. "Danguje" būtų teisinga, bet čia smulki klaidelė. Kiek keblesnė vietelė yra ši:
"Tiktai širdis
Tarpugerkly įstringa
Ir ją iškosti"
Tavo vietoje rašyčiau ne "Ir ją iškosti", o "TU ją iškosti", ir visom keturiom stengčiausi atsisakyti žodžio "tiesiai". O jau paskui įvardį "Tu visada" gali keisti kokiu jungtuku, ar pan. Šaunuolė, vien žo
:)Niu gerai, papasakosiu kaip viskas buvo: ant spintos užkrito lėktuvėlis, o ant dangaus - mano kokonas, aš užsilipau ant taburetkės ir ieškojau ant spintos savo lėktuvėlio, o paskui užskridau ant debesiaus ir ant dangaus pasiieškojau savo kokono, vat:PPPPPPPPP