Tuštybės mugė

Aš stebėjau tave dar tau negimus....

Dažnai savęs paklausiu ar nepersunki ta žmogaus našta. Ji nematoma, fiziškai neužčiuopiama, bet slegia kaip betono luitas. Jos nėra šalia, bet neapleidžia nuojauta, kad ji kvėpuoja tau į veidą. Ta šlykšti, gremėzdiška figūra, kuri taip ir taikosi pačiupti grublėtais pirštais, pažvelgti mirties paklaikusiomis akimis. Ji tokia tuščia ir išvarvėjusi, kad apie tai pagalvojus darosi koktu.
Nežinau kas laikas nuo laiko sukelia slegiančias mintis: gal tai dėl filosofijos, kurią studijuoju ir skaitau kūrinius; gal tai pakrikęs pavasario oras ir gyvuliška migrenos sirena ausyse. Bet rašau ne tau ir ne apie tai.
Vakar žiūrėjau muzikinius apdovanojimus. Paprastai to nedarau, atsitiktinai užšokau perjunginėdama kanalus. Ir štai E. Dragūnas gauna dar vieną apdovanojimą... kalba, atsakas į vedėjų pašiepiamą skaudų juoką. Nieko ypatingo. Nieko svarbaus, tačiau užstrigo jo padėka kaip plokštelė, sukasi ir sukasi, kartoju mintyse vėl ir vėl (nusiritau ten kur žalia žolė, medžiai, mėlynas dangus. Jūs įpratę matyti mane tokį, bet ten tiesiog žalia žolė ir medis. Taip įpratę visi juoktis iš savęs, kada gi jūs įsikirsite šiek tiek).
Dar vakar žiūrėjau filmą. Gaila negaliu pasakyt pavadinimo, bet išmokytas karys žudyti, tą ir pradėjo daryti. Kaip pats pasakė – įsivaizduokit jei atsirastų maitinimosi grandyje dar vienas plėšrūnas, žmogus atsidurtų žemesnėje pakopoje.
O ar mes jau begalime būti žemiau nei dabar? Atsikeliame ryte, gulame vakare, o kas buvo per vidury nėra jau taip ir svarbu. Aš per daug pilna savo tuštybės, kad gilinčiausi ar bent familiariai pasidomėčiau tavo diena. Ji ne mano, o tas ir yra mano priešslėgis. Nekenčiu tavęs už tai, mano neapykanta tokia didelė, kiek aš ją pati galiu pakelti. Tu esi man tiek draugas, kiek neužgoži mano individualybės, matau tave tokį, kiek leidi išsikelti aukščiau tavęs. Ar malonu buvo stebėti mane dar negimus, koks tai jausmas? O tu man vis atsakai: „nekenčiau tavęs dar tau negimus“. Aš tikiu tavim, tikiu tiek, kiek galėsiu paneigti ir išplėšti bet kokį pojūtį apie tave. Bandžiau perskaityti tavo mintis, kol jų dar neišreiškei garsiai, bet negalėjau. Tu man dar neparašyta.
Iš tiesų tavimi netikiu, tavo ženklai man vieni atsitiktinumai ar sutapimai. Ir kaip būtų gera pašvęsti savo gyvenimą tau, kad galėčiau save išvemti tau prieš akis, užspringti tavo meilės apraiškomis ir pasisverti teisybės svarstyklėmis.
Ir kodėl gi mane tu taip myli? Kodėl tu myli jį, nors man bandai įskiepyti jo blogio atpažinimą. Jis tau kur kas brangesnis, nei bet kuris kitas. Ar tai, todėl, kad jį praradai ir nebegali susigrąžinti? Leisk ir man save prarasti, kad galėčiau ilgėtis to, ko nemačiau esant, bet turėjau. Leisk man pasinerti į žibintų peršviestą akvariumą ir iš ten kvarcinėmis lempomis šildyti supuvusį kūną, kuris krenta kas kartą, kai prie jo prisilieti.
Aš neleisiu tau manęs užpildyti, nes mano tuštybė, tai tavęs paniekinimo ženklas ir baimė, kad galiu likti be tyavęs. Aš leisiu tau manęs nekęsti, kad patikrinčiau kiek esi tu man tiesa, kiek stipri tavo tariama šviesa ir meilė man.