Do-mi-ne

Nešiojau paskendusį brolį
po lietų įkyrų –
žiūronai pro plyšį
į tolį miglotai apniukę.
Mielas broli, šnabždėjau –
smingančio rūko lašeliai
ant grindinio skruostų subliuško.

Nedrįsau tik paklausti –
giedojom apkurtę
nuo senamiesty tekančio laiko –

vėjuos apgirtę
ligi drumzlino vandenio
rytdienos menėse narstėm
po akmeniu strigusią gatvę.

Paskendai tik išsekęs,
paklydai –
dangus barstė lietų.

Tavo oda nuo sausio
sausėjo ir skeldėjo lūpos –
tikėjai,
kad varpinės dūžiai
išvalys užsikišusią klausą
nuo naršančio vėjo.

Do-mi-ne,
esi neteisus –
tiek išnykusio sielvarto
savo soduos slepi –
dangui sirpstant 
vakarėjančiuos žodžiuos
skambant varpinės dūriams
nurimsti.