Apsinuodijimas savimi

Kai nė vienas lietaus lašas nebešokčios džiaugsmingai
Ir net ant trečios gėlės pamatysi juodaplėmius, -
Žinok, kad apsinuodijai savimi,
Margasparni kokono išdavike,
Amžinojo ciklo ardytojau.
Atsigręžk - iš tavo pėdų, it perpildytų taurių,
Sunkiasi nuodo esencijos.
Tavo sparnai, nebevilgomi kokono mirtimi, surambėjo,
Greitai lūžinėdamos verks žiedų galvos
Ir krūmai drebės nuo skrydžio švogždimo,
Į sparnų gysleles pasipils nuodo kraujas
Ir raitysis kobrom smaluotom iki...
Kas suardo ciklą, tampa juoduoju kosmoso kokonu –
Bežiedė jo širdis, bežiedis pasaulis.
Atsiremk -  tavo ciklas, tavo kokonas –
Tavo kryžius baltasis pažadins tave.