šnekesys su (s)(t)avimi

Neklausk, vaike.
Atsakymai kartais esti tokie
neįmanomi – net plaukai tirpsta.

Sudėtinga
ir sunku supaisyti,
rišti knygas ir darbastalius,
juodą būgno odą
kaitinti metaliniu tvaiku.

Net jei turi dvylika –
neklausk, ar juodvarnių.
Net jei tai valandos,
net tada neklausk –
juk kartais negali
įžvelgti, net ir
ryškiausio savęs.

Kandžioti, smilkinti
ir kitaip naikinti bandai
žodžius ir sakinius,
kuriuos paskubini 
nekantriu plunksnakočiu -
geriau jiems nematyti
tavųjų rankų,
slydusių ašuto virve.

Šie žodžiai - išskirtiniai,
visai kaip tiltai
per užšalusį
senos girios upelį,
griūvą nuo tuopų
šlamesio.
Tokių bijoti verta.

Tad, vaike, geriau neklausk.
Neklausk - ir tau nebus atsakyta.